Bulgarų kalbos istorija

Bulgarų kalbos istoriją galima dalinti į kelis laikotarpius:

• Priešistorinis kalbos laikotarpis: prasideda slavų invazija Balkanuose ir tęsiasi iki brolių Kirilo ir Metodijaus misijos Moravijoje IX a.
• Senosios bulgarų kalbos laikotarpis: nuo IX iki XI a., charakterizuojamas pirmaisiais religiniais manuskriptais slavų kalba.
• Viduramžių bulgarų kalbos laikotarpis: nuo XII iki XV a., kai dominuoja aktyvi rašybos veikla.
• Šiuolaikinės bulgarų kalbos laikotarpis: nuo XVI a., kai XIX a. susisteminamas bulgarų kalbos raštas.

Didžiausi pokyčiai bulgarų kalboje vyksta Bulgarijai patekus į Osmanų Imperijos sudėtį. Dėl to kinta leksika, morfologija ir kalba išsiskiria iš kitų slavų kalbų. Vienas svarbiausių pokyčių – linksnių išnykimas (skaityti: Bulgarų kalbos gramatikos apžvalga)

KIRILAS IR METODIJUS
Kirilas (Кирил, 837-869 m., krikšto vardas Konstantinas) ir Metodijus (Методий, 825-885 m., krikšto vardas Michail) gimė aristokratų šeimoje Solun, Bizantijos Imperijoje (šiandien Tesaloniki, Graikija). Miestas buvęs svarbus prekybos centras, kuriame skambėjo daugelis įvairių kalbų, tarp jų ir slavų.

Religinis paveikslas: Kiril ir Metodij

Kadangi Kirilas ir Metodijus buvo Imperatoriaus tarnautojo sūnūs, abu išsilavinimą įgijo geriausioje Bizantijos Imperijos mokykloje, sostinėje Konstantinopolyje. Užbaigęs mokslus, Metodijus vienoje Bizantijos Imperijos užsienio provincijų pradėjo tarnautojo karjerą. Tačiau apie 840 m. metė darbą ir pasirinko vienuolyną Bifynijoje, Mažojoje Azijoje. Jo jaunesnysis brolis Kirilas po studijų įgijo kunigo pašventinimą ir vėliau vykdė bibliotekininko pareigas šv. Sofijos cerkvėje, Konstantinopolyje. Dirbo patriarcho sekretoriumi, dėstė imperatoriškoje akademijoje. Ten garsėjo tokia erudicija ir gudrumu, kad amžininkai jam suteikė „Filosofo“ slapyvardį.
Imperatorius itin vertino abiejų brolių talentus. 860 m. išsiuntė juos diplomatinėms misijoms: pirmoji iki saracėnų (graikų kilmės žodis, apibūdinantis arabų genčių klajoklius), o vėliau pas chazarus (vadinami tiurkų klajokliai, priėmę judaizmą) į Krymą. Pastarieji vis svyravo tarp islamo, judaizmo ir krikščionybės religijų. Pakeliui į jų žemę Kirilas kuriam laikui apsistojo Chersone (Kryme). Išmoko ten hebrajų ir samariečių kalbos, o hebrajų kalbos gramatiką perkėlė į chazarų kalbą.
Brolių likimui įtakos turėjo kunigaikštis Rostislavas, Moravijos vadovas (šiandieninė rytų Čekija, vakarų Slovakija ir vakarų Vengrija). Kunigaikštis išsiuntė pas Bizantijos imperatorių Michailą III pasiuntinius, prašydamas atsiųsti į jo valstybę gerus Evangelijos skelbėjus. Pasiuntiniai imperatoriui citavo: „Mūsų slavų tauta, kalbanti slaviškai, yra pakrikštyta, bet dar neturi mokytojo. Ateina pas mus mokytojai (iš Rytinės frankų karalystės, šiandieninės Vokietijos, Austrijos ir dalis Italijos - aut. past.), kurie mus moko įvairiai. Nesuprantame nei graikiškai, nei lotyniškai kalbančių rytų ir vakarų krikščionių, vartojančių oficialias Šventojo Rašto kalbas, kartu hebrajų. <…> Nepažįstame raidžių ir nežinome jų reikšmės. Taigi, atsiųsk mums mokytojus, kurie leis pažinti Šventojo Rašto žodį bei jo reikšmę ir pamokins mūsų tautą“.
Abu broliai, Kirilas ir Metodijus, buvo pasiruošę tokiai misijai ir kaip mokytojai, ir kaip kalbų žinovai.
Specialiai šiai misijai broliai sukūrė Glagolicos alfabetą. Tai pirmasis alfabetas, naudotas slavų manuskriptuose. Glagolica tinkamai pritaikyta slavų kalbos tekstuose. Kirilas ir Metodijus taip pat slavams išvertė krikščioniškuosius tekstus į kalbą, kuri šiandien vadinima Senąja Bažnytine slavų kalba ir parašė pirmąjį Slavų civilinį kodeksą, kuris buvo naudojamas Didžiojoje Moravijoje. Kalba, kilusi iš Senosios bažnytinės slavų kalbos, šiandien žinoma Bažnytine slavų kalba ir iki šiol naudojama liturgijų metu keliose Rytų stačiatikių ir Rytų katalikų bažnyčiose.

                           Glagolicos alfabetas

863 m. Kirilas ir Metodijus pradeda savo misiją Didžiosios Moravijos teritorijoje, kur buvo itin maloniai priimami. Be Biblijos ir liturginių tekstų vertimo jų darbas taip pat rėmėsi miestiečių mokymu rašyti naujuoju slavišku alfabetu. Tačiau tam aršiai prieštaravo Moravijos dvasininkai frankai. 867 m. abu broliai, norėdami užsitarnauti popiežiaus paramą ir pritarimą naujam raštui, išvyko į Romą.

Kai broliai atvyko į Romą, popiežius Adrianas II skyrė jiems ypatingą paramą ir suteikė leidimą slavų kalbai tarnauti liturgijoje. Po kelių mėnesių, broliams svečiuojantis Romoje, rimtai susirgo Kirilas. Po nepilnų 2 mėnesių mirė, turėdamas 42 metus.

Po „Filosofo“ Kirilo mirties Metodijus tęsė šviečiamąją veiklą vienas. Jam itin padėjo Popiežius Adrianas II. Popiežius, norėdamas sustiprinti savo įtaką slavų regionuose, įteikė Metodijui laišką, kuriame paskyrė jį slavų kalba tarnauti bažnytinei liturgijai ir konsekravo jį Nitros archivyskupu (miestas šiandieninėje Slovakijoje). Tačiau 870 m. frankų vyskupas Hermanrich su Nitro kunigo pagalba ir parama Metodijų areštavo. 2,5 metų laikė jį uždarytą pietryčių Vokietijos vienuolyne. Tik Adriano II įpėdinis, Popiežius Jonas VIII įsakė išlaisvinti Metodijų.
873 m. Metodijus pašventintas Didžiosios Moravijos vyskupu, o slavų kalbai iš naujo suteiktas popiežiaus aprobatas naudoti ją liturgijų metu.
Metodijus grįžo į misijos teritoriją ir iki gyvenimo pabaigos (885 m.) dirbo su Šventojo Rašto pavyzdžiais, Bažnyčios Tėvų kūriniais ir liturginėmis knygomis. Stenografų pagalba į slavų kalbą baigė versti likusią Biblijos dalį.

GLAGOLICA IR KIRILICOS ALFABETAS
Lingvistai sutinka, kad IX a. nebuvo vieningos kalbos, kurią naudotų visi slavai. Tuo metu slavų kalbų šeima apėmė 13 atskirų kalbų ir skirtingų dialektų.
Istorija byloja, kad Kirilias ir Metodijus 863 m. labai ruošėsi misijai į Moravijos kraštą. Kirilas slaviškai kalbantiems sukūrė raštą (abėcėlę). Naudodamasis graikų ir hebrajų raidėmis, kiekvienam slavų kalbos garsui priderino po rašomąjį ženklą. Taip sukurta vadinamoji Glagolica. Kaip rodo raštai, broliai Kirilicas ir Metodijus, naudodamiesi glagolica iš graikų į slavų kalbą pirmiausia išvertė šv. Jono Evangelijos pirmuosius žodžius: „Pradžioje buvo žodis…“. Paskui išvertė 4 Evangelijas, Povilo laiškus bei psalmes.

Tačiau glagolica – skirtinga nuo kirilicos rašto sistema. Nors keletas jos raidžių primena graikiškąsias (valdiškojo rašto) bei hebraiškas, dauguma jų buvo originalus kūrinys, primenantis turkiškos ir gruziniškos abėcėlių ženklus.

Bulgarija su glagolica susipažino 880 m. Pasak kai kurių Bulgarijos ir užsienio kalbotyrininkų, tai ir yra seniausia bulgariška abėcėlė. Tačiau IX a. ji palaipsniui pakeista kirilica.

Kirilica – II alfabetas, sukurtas X a. pab. Bulgarijoje, Kirilo brolio Metodijaus, jo mokinių ir pasekėjų. Po Metodijaus mirties Bulgarijoje parašytas vienuolio Chrabro traktatas, kuriame teigiama: „863 m. – slavų alfabeto sukūrimo data“. Raštas pavadintas mokytojo Kirilo vardo garbei.

Raštas, šiandien vadinamas kirilica, labiau primena graikų alfabetą.

Kirilicos ir glagolicos alfabetų palyginimas

Jis susideda iš 10 papildomai išgalvotų raidžių, atitinkančių graikų kalbos garsus.
Originali kirilica susideda iš 44 raidžių ir buvo naudojama iki 1870 m. Kaip minima istorijoje, XIX a. pokyčiai Bulgarijoje iššaukė pokyčius ir bulgarų fonetikoje, o tuo pačiu ir kirilicoje. Iki 32 sumažėjo raidžių skaičius ir taip modifikuotas alfabetas naudotas iki ortografinės reformos 1945 m., per kurią vėl „nuimtos“ 2 raidės. Šiandieninė kirilica turi 30 raidžių.
Kirilicos alfabetas plito iš Bulgarijos į kitas šalis. Ši grafinė rašybos sistema praeityje buvo naudojama Rumunijos kunigaikštystėse Valachijoje ir Moldovoje, Lietuvoje ir kitur. Kirilica šiandien rašoma Makedonijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje.
2007 m. Bulgarijai prisijungus prie Europos Sąjungos, kirilica tapo oficialia, Europoje vartojama abėcėle.