Kaip ir Lietuvoje, taip ir Bulgarijoje švenčiamos įvairios šventės, minimos iškilmės, organizuojami renginiai. Šalis turtinga savitomis tradicijomis, papročiais ir ritualais. Vieni jų neša sėkmę, kiti – atbaido nelaimes. Šiame skyriuje pristatomos populiariausios šventės Bulgarijoje, švenčiamos nuo metų pradžios iki pabaigos.
SAUSIS
Sausio 1 d. – Naujieji Metai Bulgarijoje/Нова година в България
Svarbus Naujametinio vakaro elementas yra bendra šeimyninė vakarienė, valgoma dar prieš vidurnaktį. Svarbu, kad ant stalo netrūktų pitos arba banicos su burtais („баница c късмети“). Nuo įprastos banicos ji skiriasi tuom, kad kiekviename jos gabaliuke yra įdėtas folijoje įvyniotas lapelis su parašytu burtu-linkėjimu. Per Naujųjų metų vakarienę dar valgoma: kepta višta arba kalakutas, kepta kiaulės galva, virti rugiai arba džiovintų vaisių kompotas.
Taip kaip lietuviai mini kūčias – bulgarai švenčia Naujuosius metus. Netrūksta burtų ir įvairiausių ritualų. Vienas jų – graikiškų riešutų gliaudymas. Kiekvienas šeimos narys išsirenka po riešutą, kurį nulupa. Nuo išlupto riešuto išvaizdos priklauso jo sveikata artimiausiais metais. Sveikas ir gerai atrodantis riešutas yra geras pranašas.
Čiaudėti tą vakarą garbės ženklas. Naujais metais gimęs pirmasis gyvūnas gauna Naujųjų metų vakarą čiaudėjusio asmens vardą.
Charakteringas ir plačiai praktikuojamas, net iki šiandien, įprotis yra survakane (cурвакане). Privalomu atributu jai atlikti yra survačka (cурвачка). Tai sedulos (lot. cornaceae) šaka, kurios mažesnės šakelės pririštos prie pagrindinės šakos sudaro ratą. Tų ratų yra nuo 1 iki 3, o visa survačka padabinta džiovintais vaisiais, kepintu kukurūzu, riešutais bei spalvingais siūlais. Po vidurnakčio visi tie, kurie turi survačkas (dažniausiai vaikai) atlieka survakane. Paprotys vadinamas Survakane dėl to, kad survačka lengvai smūgiuojama į tėvų, senelių ir kitų suaugusių žmonių pečius ir sakomi naujametiniai linkėjimai, pavyzdžiui:
Sausio 1 d. – Naujieji Metai Bulgarijoje/Нова година в България
Svarbus Naujametinio vakaro elementas yra bendra šeimyninė vakarienė, valgoma dar prieš vidurnaktį. Svarbu, kad ant stalo netrūktų pitos arba banicos su burtais („баница c късмети“). Nuo įprastos banicos ji skiriasi tuom, kad kiekviename jos gabaliuke yra įdėtas folijoje įvyniotas lapelis su parašytu burtu-linkėjimu. Per Naujųjų metų vakarienę dar valgoma: kepta višta arba kalakutas, kepta kiaulės galva, virti rugiai arba džiovintų vaisių kompotas.
Taip kaip lietuviai mini kūčias – bulgarai švenčia Naujuosius metus. Netrūksta burtų ir įvairiausių ritualų. Vienas jų – graikiškų riešutų gliaudymas. Kiekvienas šeimos narys išsirenka po riešutą, kurį nulupa. Nuo išlupto riešuto išvaizdos priklauso jo sveikata artimiausiais metais. Sveikas ir gerai atrodantis riešutas yra geras pranašas.
Čiaudėti tą vakarą garbės ženklas. Naujais metais gimęs pirmasis gyvūnas gauna Naujųjų metų vakarą čiaudėjusio asmens vardą.
Charakteringas ir plačiai praktikuojamas, net iki šiandien, įprotis yra survakane (cурвакане). Privalomu atributu jai atlikti yra survačka (cурвачка). Tai sedulos (lot. cornaceae) šaka, kurios mažesnės šakelės pririštos prie pagrindinės šakos sudaro ratą. Tų ratų yra nuo 1 iki 3, o visa survačka padabinta džiovintais vaisiais, kepintu kukurūzu, riešutais bei spalvingais siūlais. Po vidurnakčio visi tie, kurie turi survačkas (dažniausiai vaikai) atlieka survakane. Paprotys vadinamas Survakane dėl to, kad survačka lengvai smūgiuojama į tėvų, senelių ir kitų suaugusių žmonių pečius ir sakomi naujametiniai linkėjimai, pavyzdžiui:
Сурва, сурва година,
весела година,
зелен клас на нива,
голям грозд на лозе,
жълт мамул на леса,
червена ябълка в градина,
пълна къща с коприна,
живо-здраво догодина,
догодина, до амина.
весела година,
зелен клас на нива,
голям грозд на лозе,
жълт мамул на леса,
червена ябълка в градина,
пълна къща с коприна,
живо-здраво догодина,
догодина, до амина.
 |
| Survačka |
Asmuo, kuris tokiu būdu buvo survakojamas, turi atsidėkoti surkavuotojui saldumynais, pinigais arba kitomis dovanomis.
Sausio 6 d. – Trys karaliai/Йордановден
Jordanovden (Йордановден) yra krikščioniška šventė, pažyminti Jėzaus Kristaus krikštijimą Jordan (Йордан) upėje.
Bulgarijoje tą dieną yra praktikuojamas įdomus ritualas – įkritusio šventinto kryžiaus ieškojimas upėje.
Jordanovden (Йордановден) yra krikščioniška šventė, pažyminti Jėzaus Kristaus krikštijimą Jordan (Йордан) upėje.
Bulgarijoje tą dieną yra praktikuojamas įdomus ritualas – įkritusio šventinto kryžiaus ieškojimas upėje.
 |
| Jordanovden |
Sausio 21 d. – Bulgarijos močiučių diena/Бабинден
Daugelyje kultūrų močiutės yra laikomos išskirtinėmis personomis, šeimos hierarchijoje užimančiomis aukštą vietą. Gerbiamos už jų šilumą, nuoširdumą, atsidavimą ir didžiulę gyvenimo patirtį. Bulgarijoje Močiutės turi net savo šventę. Jos pradžia kilusi iš taip vadinamos „močiutės-akušerės“, kuri senais laikais kiekviename kaime priiminėjo tenykščius gimdymus.
Močiučių diena – babinden – švenčiama sausio 21 d.
Daugelyje kultūrų močiutės yra laikomos išskirtinėmis personomis, šeimos hierarchijoje užimančiomis aukštą vietą. Gerbiamos už jų šilumą, nuoširdumą, atsidavimą ir didžiulę gyvenimo patirtį. Bulgarijoje Močiutės turi net savo šventę. Jos pradžia kilusi iš taip vadinamos „močiutės-akušerės“, kuri senais laikais kiekviename kaime priiminėjo tenykščius gimdymus.
Močiučių diena – babinden – švenčiama sausio 21 d.
 |
| Babinden |
Tą dieną svarbu yra sveikinti močiutes, mamas ir net jų vaikus.
Viso kaimo dėmesys kreipiamas į namą, kuriame gyvena babince, tai reiškia paskutinais metais gimęs vaikas. Vaiko mama iš pat ryto lanko gimines, įteikia jiems dovanų – raudona juostele parištą ir snapučio (lot. geranium) šakelėmis dekoruotą rakijos butelį (за хубаво – už sėkmę, за здраве – už sveikatą). Paskui kieme pasirodo močiutė ir, taškydama švęstu vandeniu, 3 kartus kartoja: „колко капки, толкова берекет и здраве“ – „kiek lašų, tiek derliaus ir sveikatos“. Močiutė taip pat save apsišlaksto vandeniu, linkėdama: „Да рипкат децата и да станат бели и червени!“ – „tegul laša ant vaikų, tegul auga balti ir raudoni“ (iš Празници и обреди на българина, 2003)
Viso kaimo dėmesys kreipiamas į namą, kuriame gyvena babince, tai reiškia paskutinais metais gimęs vaikas. Vaiko mama iš pat ryto lanko gimines, įteikia jiems dovanų – raudona juostele parištą ir snapučio (lot. geranium) šakelėmis dekoruotą rakijos butelį (за хубаво – už sėkmę, за здраве – už sveikatą). Paskui kieme pasirodo močiutė ir, taškydama švęstu vandeniu, 3 kartus kartoja: „колко капки, толкова берекет и здраве“ – „kiek lašų, tiek derliaus ir sveikatos“. Močiutė taip pat save apsišlaksto vandeniu, linkėdama: „Да рипкат децата и да станат бели и червени!“ – „tegul laša ant vaikų, tegul auga balti ir raudoni“ (iš Празници и обреди на българина, 2003)
VASARIS
Vasario 14 d. – Trifon Zarezan - Vyno Šventė/Трифон Зарезан
Trifon Zarezan yra vynuogynų augintojų, vynininkų ir vyno šventė. Dar nuo trakų laikų Trifono Zarezano šventė Bulgarijoje minima vasario 14-ąją. Jos šaknys Antikoje, vyno dievo Dionisijaus garbinimo iškilmės.
Tiesa, bulgarai iki šiol nesutinka, kada tiksliai yra Trifon Zarezan šventė, mat vieni sako, kad tai vasario 1 d., kiti – vasario 14 d. Vyno pirkliai sieja šventę su šv. Valentino diena. Vasario 14 d. švenčiama visame pasaulyje. Todėl kai kada Trifon Zarezan diena vadinama „Български валентинки“. Kaip aiškina bulgarų poetas Kiril Hristov (Кирил Христов, žr. Kultūra. Literatūra): „vynas ir moterys yra glaudžiai vienas su kitu surišti“.
Vasario 14 d. – Trifon Zarezan - Vyno Šventė/Трифон Зарезан
Trifon Zarezan yra vynuogynų augintojų, vynininkų ir vyno šventė. Dar nuo trakų laikų Trifono Zarezano šventė Bulgarijoje minima vasario 14-ąją. Jos šaknys Antikoje, vyno dievo Dionisijaus garbinimo iškilmės.
Tiesa, bulgarai iki šiol nesutinka, kada tiksliai yra Trifon Zarezan šventė, mat vieni sako, kad tai vasario 1 d., kiti – vasario 14 d. Vyno pirkliai sieja šventę su šv. Valentino diena. Vasario 14 d. švenčiama visame pasaulyje. Todėl kai kada Trifon Zarezan diena vadinama „Български валентинки“. Kaip aiškina bulgarų poetas Kiril Hristov (Кирил Христов, žr. Kultūra. Literatūra): „vynas ir moterys yra glaudžiai vienas su kitu surišti“.
 |
| Trifon Zarezan ritualinis vynuogynų pakirtimas |
Trifon Zarezan proga organizuojamos šventinės mišios. Po mišių vynuogynų augintojai grupėmis išsiruošia į vynuogynus. Pakeliui žaidžiami įvairūs žaidimai. Pagrindinė Trifon Zarezan šventės apeiga – vynuogynų pakirtimas. Taip primenama apie artėjantį pavasarį. Pakirtimą dažniausiai atlieka vyrai, vyninių savininkai. Kiekvienas vynininkas atkerpa nuo savo vynuogės medžio šakelių ir ant nuopjūvų papila vyno. Taip vynuogynams „primenama“, kad svarbiausia jų paskirtis yra apdovanoti šeimininką gausiu derliumi. Na, o atpjautas krūmo šakeles vyrai supina į vainikus, kuriuos deda į savo kepures ir neša į namus, kur padeda prie namų ikonos.
Po pakirtimo apeigų vyrai dar vynuogynuose pasistiprina atsineštomis vaišėmis, dainuoja, šoka ir linksminasi. Kad vynuogynai būtų apsaugoti nuo ligų, kenkėjų ir piktųjų dvasių – pašventinami švęstu vandeniu. Ir tuo šventė dar nesibaigia. Likusi dienos dalis praleidžiama lankant kaimynus, draugus, artimuosius, vaišinantis vynu. Šventė paprastai baigiasi karčiamoje, kur vakare susirenka visi vyrai ir vaikinai.
Po pakirtimo apeigų vyrai dar vynuogynuose pasistiprina atsineštomis vaišėmis, dainuoja, šoka ir linksminasi. Kad vynuogynai būtų apsaugoti nuo ligų, kenkėjų ir piktųjų dvasių – pašventinami švęstu vandeniu. Ir tuo šventė dar nesibaigia. Likusi dienos dalis praleidžiama lankant kaimynus, draugus, artimuosius, vaišinantis vynu. Šventė paprastai baigiasi karčiamoje, kur vakare susirenka visi vyrai ir vaikinai.
 |
| Sveikinimas su Trifon Zarezan švente |
Ruse (Русе), Razgrad (Разград), Veliko Tarnovo (Велико Търново), Pleven (Плевен) ir Vraca (Враца) regionuose Trifonovden atrodo šiek tiek kitaip. Ten išrenkamas Vynuogynų Caras. Caras turi būti turtingas, geras šeimininkas ir, be abejo, turintis laimės. Jei jo priežiūros metais būna gausiausias derlius – jis išrenkamas Vynuogynų Caru ir kitąmet. Tad Caras yra svarbiausias šventės asmuo. Jis pakerta ir šventina vynuogynus. Jį iš vynuogynų į kaimą vyrai neša ant savo pečių. Ten visi jį vaišina vynu. Šventė baigiasi bendru pokyliu Caro namuose.
Keletas žodžių apie Šv. Trifon Zarezan
Trifon Zarezan gimė apie 225 m. Mažosios Azijos kaime. Jo tėvai buvo giliai tikintys krikščionys. Trifon dar būdamas vaiku pasižymėjo stebuklų darymo galia. Pasak legendos, 17 metų išgydė sunkia psichine liga sirgusią cezario Gordiano dukrą, kuri dar prieš susipažinimą su Trifon tvirtino, jog tik jis gali ją išgydyti.
Keletą metų vėliau prasidėjus krikščionių persekiojimui, Trifon buvo suimtas ir ilgai įkalbinėjamas atsisakyti tikėjimo. Nepasidavė kankinimams ir išlaikė savo meilę Dievui. Prieš mirtį atsisuko į Rytus ir padėkojo Dievui, kad yra apdovanotas kankinio mirtimi. Trifon Zarezan pagal savo valią buvo palaidotas gimtajame kaime (apie 249-251 m.).
Trifon Zarezan gimė apie 225 m. Mažosios Azijos kaime. Jo tėvai buvo giliai tikintys krikščionys. Trifon dar būdamas vaiku pasižymėjo stebuklų darymo galia. Pasak legendos, 17 metų išgydė sunkia psichine liga sirgusią cezario Gordiano dukrą, kuri dar prieš susipažinimą su Trifon tvirtino, jog tik jis gali ją išgydyti.
Keletą metų vėliau prasidėjus krikščionių persekiojimui, Trifon buvo suimtas ir ilgai įkalbinėjamas atsisakyti tikėjimo. Nepasidavė kankinimams ir išlaikė savo meilę Dievui. Prieš mirtį atsisuko į Rytus ir padėkojo Dievui, kad yra apdovanotas kankinio mirtimi. Trifon Zarezan pagal savo valią buvo palaidotas gimtajame kaime (apie 249-251 m.).
KOVAS
Kovo 1 d. – Močiutė „Marta“ ir marteničkos/Баба Марта и мартенички
Kovo 1 d. bulgarams reiškia ilgai laukto pavasario atėjimą. Ši diena Bulgarijoje pasižymi originalia, niekur kitur nešvenčiama tradicija. Tą dieną bulgarus lanko „Kovo močiutė“ (баба Марта). Žmonės keičiasi taip vadinamomis „marteničkomis“ (мартенички ). Tai iš raudonų ir baltų (kai kuriuose regionuose ir mėlynų) juostelių supinti „amuletai“ (apyrankės formos vėriniai, užrišami ant rankų riešo). Kartais martenička turi berniuko ar mergaitės formą, ir yra vadinama Pižo ir Penda (Пижо и Пенда).
Kovo 1 d. – Močiutė „Marta“ ir marteničkos/Баба Марта и мартенички
Kovo 1 d. bulgarams reiškia ilgai laukto pavasario atėjimą. Ši diena Bulgarijoje pasižymi originalia, niekur kitur nešvenčiama tradicija. Tą dieną bulgarus lanko „Kovo močiutė“ (баба Марта). Žmonės keičiasi taip vadinamomis „marteničkomis“ (мартенички ). Tai iš raudonų ir baltų (kai kuriuose regionuose ir mėlynų) juostelių supinti „amuletai“ (apyrankės formos vėriniai, užrišami ant rankų riešo). Kartais martenička turi berniuko ar mergaitės formą, ir yra vadinama Pižo ir Penda (Пижо и Пенда).
 |
| Pižo ir Penda |
Dovanotos marteničkos saugo šeimininką nuo piktųjų jėgų, nelaimių bei visiems metams užtikrina sėkmę ir sveikatą. Kad burtai pildytųsi, marteničką reikia nešioti tol, kol pamatomas pirmasis gandras arba kregždė. Tada marteničką reikia paslėpti po akmeniu, užrišti ant medžio šakos arba išmesti į upę. Taip atsikratoma visko, kas bloga. Kai kuriuose regionuose po kelių dienų vaikai turi pažiūrėti po akmeniu – galbūt ten jų laukia siurprizas.
Martenička tarnauja burtams. Jei po akmeniu, po kuriuo buvo paslėpta martenička, yra skruzdžių – tai per metus itin gerai veisis avys. Jei po akmeniu randamos raudonos skruzdės – tai bus ir arklių, o jei kitokios – tai ir karvių.
Martenička yra ryški žmonių ir sodybų puošimo tradicija, į Balkanus atėjusi su chano Asparucho orda dar VII a. Senovės bulgarai raudoną ir baltą laikė svarbiausių visuomenės luomų spalvomis. Raudonus puošmenis nešiojo kariškiai, o baltus – pagonys kunigai. Tokia spalvų kombinacija, kaip tikėta ir tikima iki šiol, turi magiškos galios bei užtikrina sėkmę ir sveikatą.
Martenička tarnauja burtams. Jei po akmeniu, po kuriuo buvo paslėpta martenička, yra skruzdžių – tai per metus itin gerai veisis avys. Jei po akmeniu randamos raudonos skruzdės – tai bus ir arklių, o jei kitokios – tai ir karvių.
Martenička yra ryški žmonių ir sodybų puošimo tradicija, į Balkanus atėjusi su chano Asparucho orda dar VII a. Senovės bulgarai raudoną ir baltą laikė svarbiausių visuomenės luomų spalvomis. Raudonus puošmenis nešiojo kariškiai, o baltus – pagonys kunigai. Tokia spalvų kombinacija, kaip tikėta ir tikima iki šiol, turi magiškos galios bei užtikrina sėkmę ir sveikatą.
 |
| Marteničkos. Foto.: Danielgrad, wikipedia.org. |
Kovo 1 diena gausi simbolių, burtų ir magiškų ritualų. Jie turėję užtikrinti gerą orą bei sveikatą. Geras oras laiduojamas, kai moteris, dar prieš patekant saulei, į kiemą išnešdavo kažką raudono (prijuostę, rūbus ar kitokius audinius) ir palikdavo tai 9 dienom.
Tikėta, kad raudona spalva pralinksmina Kovo močiutę ir ji dovanoja labai gerą orą. Tačiau senos moterys tą dieną išeiti negalėdavo. Tai susiję su tuom, jog joms nevalia sutikti Kovo močiutės, kad šioji nesupyktų ir neišburtų prasto oro. O štai jei, Kovo močiutę sutinka mergaitės – oras bus gražus.
Taip pat kovo 1 d. moterys neskalbia ir nekabina baltų rūbų – kad nebūtų šalnų ir nepūstų vėjai. Kad būtų apsisaugota nuo griaustinių ir audrų – nebuvo galima verpti, moterys tą dieną vengė siuvimo, mezgimo.
Vietoj to reikėjo dulkinti rūbus, patalynę, šluoti kilimus ir sušluotas šiukšles sudeginti kieme (arba kur nors toli išmesti), kad būtų atsikratoma visko, kas bloga. Kad būtų išvejamos žiurkės ir žalčiai – šokinėjama per ugnį (įdomu, nes Lietuvoje žalčiai laikomi šventais, sėkmę nešančiais gyviais).
Честита Баба Марта!
Tikėta, kad raudona spalva pralinksmina Kovo močiutę ir ji dovanoja labai gerą orą. Tačiau senos moterys tą dieną išeiti negalėdavo. Tai susiję su tuom, jog joms nevalia sutikti Kovo močiutės, kad šioji nesupyktų ir neišburtų prasto oro. O štai jei, Kovo močiutę sutinka mergaitės – oras bus gražus.
Taip pat kovo 1 d. moterys neskalbia ir nekabina baltų rūbų – kad nebūtų šalnų ir nepūstų vėjai. Kad būtų apsisaugota nuo griaustinių ir audrų – nebuvo galima verpti, moterys tą dieną vengė siuvimo, mezgimo.
Vietoj to reikėjo dulkinti rūbus, patalynę, šluoti kilimus ir sušluotas šiukšles sudeginti kieme (arba kur nors toli išmesti), kad būtų atsikratoma visko, kas bloga. Kad būtų išvejamos žiurkės ir žalčiai – šokinėjama per ugnį (įdomu, nes Lietuvoje žalčiai laikomi šventais, sėkmę nešančiais gyviais).
Честита Баба Марта!
Kovo 3 d. – Bulgarijos išsilaisvinimo diena/Освобождението на България
Bulgarijos istoriografijoje terminas Bulgarijos išsilaisvinimas naudojamas paminėti Rusijos-Turkijos karo 1877-1878 m. įvykius. Juk po karo, kovo 3 d. sudarius San Stefano sutartį, įkurta Bulgarijos valstybė. Pagal šią sutartį, Osmanų Imperija buvo įgaliota atsisakyti dalį teritorijos, kurioje ir buvo įsikūrusi Bulgarija.
Bulgarijos istoriografijoje terminas Bulgarijos išsilaisvinimas naudojamas paminėti Rusijos-Turkijos karo 1877-1878 m. įvykius. Juk po karo, kovo 3 d. sudarius San Stefano sutartį, įkurta Bulgarijos valstybė. Pagal šią sutartį, Osmanų Imperija buvo įgaliota atsisakyti dalį teritorijos, kurioje ir buvo įsikūrusi Bulgarija.
7 savaitės prieš velykas - Užgavienės
Su Sirni zagovezi yra pažymima riba tarp žiemos ir pavasario. Daugelis ritualų ir papročių, atliekamų per šventę, yra pagoniško charakterio.
Itin charakteringos Sirni zagovezi šventei yra kukeriškos procesijos, šokinėjimas per ugnį. Tą dieną vyrai (dažniausiai senberniai) apsirengia senais rūbais, maskuoja veidus, juodinasi ir išeina į gatvę, kelia įvairų triukšmą. Ritualas vadinasi kukeriavimu (кукеруване), o dalyviai — kukeriais (кукери).
Su Sirni zagovezi yra pažymima riba tarp žiemos ir pavasario. Daugelis ritualų ir papročių, atliekamų per šventę, yra pagoniško charakterio.
Itin charakteringos Sirni zagovezi šventei yra kukeriškos procesijos, šokinėjimas per ugnį. Tą dieną vyrai (dažniausiai senberniai) apsirengia senais rūbais, maskuoja veidus, juodinasi ir išeina į gatvę, kelia įvairų triukšmą. Ritualas vadinasi kukeriavimu (кукеруване), o dalyviai — kukeriais (кукери).
 |
| Kukeriai |
Kukeriai dažniausiai dengiasi dekoruotomis medinėmis gyvūnų kaukėmis (kartais dvigubais veidais, ar tokiais tipiškais personažais, kaip senė, diedas, caras). Tokie kostiumai uždengia visą persirengėlio kūną. Svrabus kostiumo atributas – dideli, prie diržo prijungti varpai. Jais skambindami kukeriai kaimuose gąsdina ir vaiko piktąsias dvasias. Atitinkamai, prišaukia derlių, sveikatą ir laimę visiems metams.
 |
| Kukeriai šoka |
Sirni zagovezi diena atiduodama linksmybėms, šeimose organizuojami žaidimai. Vakarais atliekamas paprotys chamkane („хамкане“, nuo žodžio „хапване” – valgyti): aplink stalą pasodinti vaikai lūpomis turi pagauti ir paskui suvalgyti ant juostos prikabintą virtą kiaušinį arba riekę duonos.
 |
| Chamkane |
Po Sirni zagovezi dienos yra Pelenų trečiadienis (Пепеляна сряда). Šią dieną prasideda priešvelykinis pasninkas. Užmirštamos linksmybės, dainos ir šokiai. Pageidaujama, kad moterys dėvėtų tamsius rūbus, nenešiotų papuošalų.
Todorovden/Тодоровден
Dėl sąsaju su Velykomis, Todorovden yra kilnojama šventė, švenčiama šeštadienį po Sirni zagovezi (Сирни заговезни), t.y. pirmąją Didžiojo Pasninko savaitę.
Šios šventės tradicija siekia dar ankstyvuosius viduramžius. Šv. Todoras ikonografijoje pristatomas kaip jojikas ant balto žirgo ir grasinantis slibinams. Todoras buvo kareivis mažojoje Azijoje. Kaip gudrus krikščionis kovojo prieš pagonybę ir dėl to buvo pagautas ir nuteistas. Kadangi savo tikėjimo neišsižadėjo, Todoras buvo įkalintas tamsiuose rūsiuose, kad ten numirtų iš alkio ir išsekimo. Tačiau kaip legenda pasakoja, vakarais jį lankę angelai.
Galiausiai nuteistas mirti – sudeginti. Šv. Todoras pats ėjo į ugnį ir nenutraukdamas maldos baigė savo gyvenimą. Paskelbtas šventuoju.
50 metų po jo mirties Konstantinopolį valdė Julian Apostata (332-363 m.), kuris nusprendė iš krikščionių pasityčioti. Prieš patį pasninką paliepė pagonių aukų krauju turguje aptaškyti maistą. Dėl to krikščionys negalėsią laikytis pasninko. Vis dėlto Šv. Todoras prisisapnavo archivyskupui ir paprašė jo, kad šis uždraustų tikintiesiems turguje pirkti maistą. Visą savaitę krikščionys valgė tik rugius. Todėl iki šiol pirmąjį Didžiojo pasninko savaitės šeštadienį cerkvėse šventinami rugiai.
Todorovden taip pat yra vadinama arklio švente ir iš čia kilo antrasis pavadinimas Arkliškos Velykos. Su tuo susiję triukšmingiausi papročiai. Ryte, prieš patekant saulei moterys kepa arklio arba pasagos formos duoną, kuri yra dekoruojama riešutais, česnako galvelėm ir druska. Moterys, dalindamos duoną gyventojams, bėga ir žvengia kaip kumelės. Jos stengiasi išdalinti savo duoną pirmosios, kad užtikrintų savo arkliams kuo geriausią sveikatą. Dėl tos pačios priežasties, tą dieną ir arkliai gauna truputį duonos bei virtą kukurūzą.
Dėl sąsaju su Velykomis, Todorovden yra kilnojama šventė, švenčiama šeštadienį po Sirni zagovezi (Сирни заговезни), t.y. pirmąją Didžiojo Pasninko savaitę.
Šios šventės tradicija siekia dar ankstyvuosius viduramžius. Šv. Todoras ikonografijoje pristatomas kaip jojikas ant balto žirgo ir grasinantis slibinams. Todoras buvo kareivis mažojoje Azijoje. Kaip gudrus krikščionis kovojo prieš pagonybę ir dėl to buvo pagautas ir nuteistas. Kadangi savo tikėjimo neišsižadėjo, Todoras buvo įkalintas tamsiuose rūsiuose, kad ten numirtų iš alkio ir išsekimo. Tačiau kaip legenda pasakoja, vakarais jį lankę angelai.
Galiausiai nuteistas mirti – sudeginti. Šv. Todoras pats ėjo į ugnį ir nenutraukdamas maldos baigė savo gyvenimą. Paskelbtas šventuoju.
50 metų po jo mirties Konstantinopolį valdė Julian Apostata (332-363 m.), kuris nusprendė iš krikščionių pasityčioti. Prieš patį pasninką paliepė pagonių aukų krauju turguje aptaškyti maistą. Dėl to krikščionys negalėsią laikytis pasninko. Vis dėlto Šv. Todoras prisisapnavo archivyskupui ir paprašė jo, kad šis uždraustų tikintiesiems turguje pirkti maistą. Visą savaitę krikščionys valgė tik rugius. Todėl iki šiol pirmąjį Didžiojo pasninko savaitės šeštadienį cerkvėse šventinami rugiai.
 |
| Todorovden dieną papuoštas arklys. Fotografijos šatinis: Bulgarijos Telegrafo Agentūra (Българска Телеграфна Агенция). |
Svarbiausiu šventės akcentu yra arklių lenktynės, vadinamos kušija (кушия, kitas pavadinimas „долме“). Lenktynės organizuojamos prieš pietus. Laimėjusiems arkliams yra skiriamas naujas apynasris, o jo šaimininkui – skara arba marškiniai. Lenktynių nugalėtojas apjoja kaimą savo arkliu, siunčia Todorovden šventinius linkėjimus. Tada visos moterys ir jaunos merginos vaišina jį vynu, o arklį vandeniu.
Su kušija yra susijęs dar vienas paprotys: prieš lenktynes moterys plauna savo plaukus vandeny, kuriame įmerkti raudona juostele surišti arklio šeriai. Vanduo po plovimo išpilamas į gatvę. Jei atliekamas šis paprotys – merginų plaukai auga ilgi kaip arklio uodegos bei… neskauda jų galvos.
Su kušija yra susijęs dar vienas paprotys: prieš lenktynes moterys plauna savo plaukus vandeny, kuriame įmerkti raudona juostele surišti arklio šeriai. Vanduo po plovimo išpilamas į gatvę. Jei atliekamas šis paprotys – merginų plaukai auga ilgi kaip arklio uodegos bei… neskauda jų galvos.
VELYKOS/ВЕЛИКДЕН
Savaitė prieš Velykas Bulgarijoje yra vadinama strastna sedmica (страстна седмица), kas reiškia „kančios savaitę“. Tokia tiesa, nes tikintieji tuo metu privalo pasninkauti. Bulgariškas pasninkas pasižymi ne tik mėsos nevalgymu, bet ir jokių gyvūlinės kilmės produktų (pvz. sviesto, kiaušinių, pieno) nevartojimu.
Šeštadienis prieš Velykas: Su Velykomis susiję papročiai Bulgarijoje atliekami savaitę prieš pačias Velykas. Šeštadienį švenčiama Šv. Lozoriaus diena, vadinama Lazarovden (Лазаровден). Pagal seną bulgarišką tradiciją, jaunos merginos, pasipuošusios ir pasidabinusios gėlėmis lanko namus, dainuoja dainas, deklamuoja eiles ir atlieka apeiginius šokius (vadinamus lazaruvane/лазаруване). Merginos, artimiausiu metu turinčios ištekėti, papildomai šoka apeiginį šokį, vadinamą buenec (буенец). Geidžiamiausia tos vietovės mergina aukštai iškelia Lazarovden progai paruoštą vėliavą ir veda horo (bulgarų liaudies šokis). Tikima, kad vietoje, kurioje šoka ir dainuoja merginos – užderės geras derlius.
 |
| Lazarovden |
Sekmadienis prieš Velykų sekmadienį vadinamas Cvetnica (Цветница) arba Vrybnica (Връбница). Tai lietuviškasis Verbų sekmadienis. Tradiciškai merginos iš karklo šakelių pina vainikus ir meta juos į upę. Mergina, kurios vainikėlis plaukia pirmasis, turinti tais metais tapti nuotaka ir apskritai, ją tais metais lydės ypatinga sėkmė. Per Cvetnicą bulgarai eina į cerkvę ir po liturgijos neša šventintas karklų šakeles namo. Iš šakelių dekoruoja namų duris, nes manoma, kad jos saugo nuo ligų ir nelaimių. Karklo šakelės simbolizuoja palmių ir alyvų šakeles, kuriomis Jeruzalėje buvo pliekiamas Kristus.
Trečiadienį moterims neleista dirbti jokių darbų – mezgimo, siuvimo ir t.t.
Ketvirtadienį į lauką neišvedami gyvuliai, neskalbiama – kad neužeitų debesys ir kruša. Tą dieną Bulgarijoje dažomi/marginami kiaušiniai.
Didįjį Penktadienį paprastas pasninkas pereina į „rūstųjį“. Tai reiškia, kad be produktų, kurių negalėjo valgyti iki šiol priskiriami kiti (pavyzdžiui, aliejus). Į cerkvę tą dieną nešamos gėlės, vadinamos Dievo puokštės („Господни китки“). Tikima, kad sudžiovintos, jos turi gydomosios galios. Cerkvės viduryje patiesiama drobė „плащеница“, simbolizuojanti medžiagą, kurioje buvo įvyniotas Kristaus kūnas. Drobė tiesiama ant didžiulio stalo cerkvės viduryje. Ant to paties stalo tikintieji deda atneštas gėles. Vakare dvasininkai, kartu su tikinčiaisiais, neša drobę ir 3 kartus eina aplink cerkvę. Ritualas simbolizuoja Kristaus palaidojimą.
Didįjį Šeštadienį stengiamasi praleisti taip, kad metai būtų derlingi ir nebūtų sausros. Einama į kapines, mira smilkomi artimųjų kapai bei sutiktiems žmonėms dalinami kiaušiniai, kozunak (козунак, velykinis pyragas) ir rugiai. Bulgarai tiki, kad dalinant žmonėms maistą, Dievas atleidžia mirusiųjų nuodėmes. Vėlai vakare einama į cerkvę ir vidurnaktį dvasininkai paskelbia Kristaus prisikėlimą. Tuo momentu tikintieji pradeda daužytis margintais kiaušiniais.
Tradiciškai sakomi linkėjimai: vienas asmuo sako „Христос воскресе!“, o kitas „Воистина воскресе!“. Tai reiškia: „Kristus prisikėlė“ – „Tikrai prisikėlė“.
Ketvirtadienį į lauką neišvedami gyvuliai, neskalbiama – kad neužeitų debesys ir kruša. Tą dieną Bulgarijoje dažomi/marginami kiaušiniai.
Didįjį Penktadienį paprastas pasninkas pereina į „rūstųjį“. Tai reiškia, kad be produktų, kurių negalėjo valgyti iki šiol priskiriami kiti (pavyzdžiui, aliejus). Į cerkvę tą dieną nešamos gėlės, vadinamos Dievo puokštės („Господни китки“). Tikima, kad sudžiovintos, jos turi gydomosios galios. Cerkvės viduryje patiesiama drobė „плащеница“, simbolizuojanti medžiagą, kurioje buvo įvyniotas Kristaus kūnas. Drobė tiesiama ant didžiulio stalo cerkvės viduryje. Ant to paties stalo tikintieji deda atneštas gėles. Vakare dvasininkai, kartu su tikinčiaisiais, neša drobę ir 3 kartus eina aplink cerkvę. Ritualas simbolizuoja Kristaus palaidojimą.
Didįjį Šeštadienį stengiamasi praleisti taip, kad metai būtų derlingi ir nebūtų sausros. Einama į kapines, mira smilkomi artimųjų kapai bei sutiktiems žmonėms dalinami kiaušiniai, kozunak (козунак, velykinis pyragas) ir rugiai. Bulgarai tiki, kad dalinant žmonėms maistą, Dievas atleidžia mirusiųjų nuodėmes. Vėlai vakare einama į cerkvę ir vidurnaktį dvasininkai paskelbia Kristaus prisikėlimą. Tuo momentu tikintieji pradeda daužytis margintais kiaušiniais.
Tradiciškai sakomi linkėjimai: vienas asmuo sako „Христос воскресе!“, o kitas „Воистина воскресе!“. Tai reiškia: „Kristus prisikėlė“ – „Tikrai prisikėlė“.
Velykos/Великден
Per Velykas pietums kepamas ėriukas. Velykinis ėriukas turėjo būti maitinamas vien motinos pienu (kad jo mėsa nebūtų įgijusi specifiško kvapo). Po pietų aikštėje dainuojama, šokamas horo (хоро). Šventės metu pardavinėjami viščiukų ir zuikučių formų trapūs velykiniai sausainiai, vadinami kurabie (курабие), dalinamasi kiaušiniais. Bulgarijoje jais daužomasi dar 40 dienų po Velykų. Asmuo, kurio kiaušinis stipriausias – bus sveikas ir laimingas. Beje, kiaušiniams skiriama ypatingai daug dėmesio, ir paprastai bulgarų šeima nudažo jų apie 70-100. Dažymas turi būti prižiūrimas seniausios moters šeimoje. Pirmasis kiaušinis – visada raudonas ir pašvęstas Dievo Motinai. Tam kad vaikai būtų sveiki, tepa jais žandus. Gražiausi kiaušiniai laikomi iki sekančių Velykų arba metami į upę bei užkasami lauke.
Privalomas velykinis paprotys – kiekvienos jaunos poros vizitas pas liudininkus. Vizito metu būsimoji nuotaka bučiuoja liudininkui (dažniausiai tai būna krikštatėvis) ranką ir paduoda kozunak, dažytą kiaušinį bei keptą vištą. Jaunasis paduoda byklicą vyno (быклица – metalinis indas panašus į katiliuką).
Linksmų Švenčių! Христос воскресе!
GEGUŽĖ
Gegužės 6 d. – Gergiovden (Bulgariška gegužinė)/Гергьовден
Georgiovden priskiriama prie gražiausių Bulgarijos švenčių. Šventimo tradicija siekia dar Antikos laikus. Pavadinimas kilęs nuo sveti Georgi (св. Георги (Šv. Jurgis)) vardo. Tai buvo krikščionis kankinys, gyvenęs laikais, kai Romos imperiją valdė cezaris Diokletianas. Apskritai, sv. Georgi gerbiamas yra dėl piemenų ir jų bandų globojimo.
Šią dieną daugelyje regionų atliekami magiški ritualai. Pavyzdžiui, pieno perpylimas per specialiai tai progai iškeptą vainiko formos duoną (simbolizuojančią saulę), jauniausio ėriuko paaukojimas. Tikima, kad tokie ritualai užtikrina sveikatą šeimininkams bei jų gyvulių bandoms.
Prie svarbiausių tos dienos ritualų priskiriamos apeigos, susijusios su ėriuko paaukojimu na kurban (курбан). Žodis „курбан“ kilęs iš arabų kalbos ir reiškia „auka“. Ėriuko aukojimas yra susijęs su daugeliu paslaptingų veiksmų. Gyvulys, kuriam gali atitekti tokia „garbė“, privalo atitikti kai kuriuos reikalavimus. Jis turi būti vyriškos lyties ir būtinai gimęs pavasarį. Prieš jo paaukojimą merginos pina vainikus ir dabina jais sodybas, namus ir gyvulius bei pačią „auką“. Paskui ėriukas yra šventinamas. Skrupulingai atliekamos apeigos, leidžiančios paruošti kurban. Vakarinis valgis valgomas gryname ore, sėdint ant žemės ar žolės. Tuo pačiu metu linksminamasi, buriamasi.
Gegužės 6 d. – Gergiovden (Bulgariška gegužinė)/Гергьовден
Georgiovden priskiriama prie gražiausių Bulgarijos švenčių. Šventimo tradicija siekia dar Antikos laikus. Pavadinimas kilęs nuo sveti Georgi (св. Георги (Šv. Jurgis)) vardo. Tai buvo krikščionis kankinys, gyvenęs laikais, kai Romos imperiją valdė cezaris Diokletianas. Apskritai, sv. Georgi gerbiamas yra dėl piemenų ir jų bandų globojimo.
Šią dieną daugelyje regionų atliekami magiški ritualai. Pavyzdžiui, pieno perpylimas per specialiai tai progai iškeptą vainiko formos duoną (simbolizuojančią saulę), jauniausio ėriuko paaukojimas. Tikima, kad tokie ritualai užtikrina sveikatą šeimininkams bei jų gyvulių bandoms.
Prie svarbiausių tos dienos ritualų priskiriamos apeigos, susijusios su ėriuko paaukojimu na kurban (курбан). Žodis „курбан“ kilęs iš arabų kalbos ir reiškia „auka“. Ėriuko aukojimas yra susijęs su daugeliu paslaptingų veiksmų. Gyvulys, kuriam gali atitekti tokia „garbė“, privalo atitikti kai kuriuos reikalavimus. Jis turi būti vyriškos lyties ir būtinai gimęs pavasarį. Prieš jo paaukojimą merginos pina vainikus ir dabina jais sodybas, namus ir gyvulius bei pačią „auką“. Paskui ėriukas yra šventinamas. Skrupulingai atliekamos apeigos, leidžiančios paruošti kurban. Vakarinis valgis valgomas gryname ore, sėdint ant žemės ar žolės. Tuo pačiu metu linksminamasi, buriamasi.
Gegužė 24 d. – Švietimo, kultūros ir slavų rašto diena/Ден на българската просвета и култура и на славянската писменост
Kiekvienais metais gegužės 24 d. bulgarai pagarbą atiduoda broliams Kirilui ir Metodijui (Кирил и Методий). Tai labai svarbi bulgarams diena – oficialiai švenčiama jau apie 120 metų ir vadinama Valstybine Bulgarijos Švietimo, kultūros ir slavų rašto švente.
Apie Kirilicą, brolius Kirilą ir Metodijų informacijos rasite skyriuje apie KALBĄ
Kiekvienais metais gegužės 24 d. bulgarai pagarbą atiduoda broliams Kirilui ir Metodijui (Кирил и Методий). Tai labai svarbi bulgarams diena – oficialiai švenčiama jau apie 120 metų ir vadinama Valstybine Bulgarijos Švietimo, kultūros ir slavų rašto švente.
Apie Kirilicą, brolius Kirilą ir Metodijų informacijos rasite skyriuje apie KALBĄ
RUGSĖJIS
Rugsėjo 22 d. – Bulgarijos Nepriklausomybės diena/Ден на Българската независимост
MANIFESTAS, SKELBIANTIS BULGARIJOS NEPRIKLAUSOMYBĘ/МАНИФЕСТ НА КНЯЗ ФЕРДИНАНД ЗА ОБЯВЯВАНЕ НА ДЪРЖАВНАТА НЕЗАВИСИМОСТ НА БЪЛГАРИЯ
„По волята на незабавния цар-освободител, великият братски руски народ, подпомогнат от добрите ни съседи, поданиците на Негово Величество румънския крал, и от юначните българи, на 19 февруарий 1878 година (се) сломиха робските вериги, що през векове сковаваха България, някога тъй велика и славна.
Оттогава до днес, цели тридесет години, българският народ, непоколебимо верен към паметта на народните дейци за своята свобода и въодушевяван от техните завети, неуморно работи за уреждането на хубавата си земя и създаде от нея под мое ръководство и онова на о’ бозе почившия княз Александър държава, достойна да бъде равноправен член в семейството на цивилизованите народи.
Винаги миролюбив, моят народ днес копнее за културен и икономически напредък; в това отношение нищо не бива да спъва България; нищо не трябва да пречи за преуспяването й.
Такова е желанието на народа ни, такава е неговата воля. Да бъде според както той иска.
Българският народ и държавният му глава не могат освен еднакво да мислят и еднакво да желаят.
Фактически независимата ми държава се спъва в своя нормален и спокоен развой от едни узи (вериги — бел. съст.), с формалното разкъсване на които ще се отстрани и настаналото охлаждане между България и Турция.
Аз и народът ми искрено се радваме на политическото възраждане на Турция; тя и България — свободни и напълно независими една от друга, ще имат всички условия да създадат и уякчат приятелските си връзки и да се предадат на мирно вътрешно развитие.
Въодушевен от това светло дело и да отговоря на държавните нужди и народно желание, с благословението на Всевишния прогласявам съединената на 6 септемврий 1885 година България за независимо Българско царство и заедно с народа си дълбоко вярвам, че този ни акт ще намери одобрението на великите сили и съчувствието на целия просветен свят.
Да живее свободна и независима България!
Да живее българският народ!“
22 септемврий 1908 год.
Rugsėjo 22 d. – Bulgarijos Nepriklausomybės diena/Ден на Българската независимост
MANIFESTAS, SKELBIANTIS BULGARIJOS NEPRIKLAUSOMYBĘ/МАНИФЕСТ НА КНЯЗ ФЕРДИНАНД ЗА ОБЯВЯВАНЕ НА ДЪРЖАВНАТА НЕЗАВИСИМОСТ НА БЪЛГАРИЯ
„По волята на незабавния цар-освободител, великият братски руски народ, подпомогнат от добрите ни съседи, поданиците на Негово Величество румънския крал, и от юначните българи, на 19 февруарий 1878 година (се) сломиха робските вериги, що през векове сковаваха България, някога тъй велика и славна.
Оттогава до днес, цели тридесет години, българският народ, непоколебимо верен към паметта на народните дейци за своята свобода и въодушевяван от техните завети, неуморно работи за уреждането на хубавата си земя и създаде от нея под мое ръководство и онова на о’ бозе почившия княз Александър държава, достойна да бъде равноправен член в семейството на цивилизованите народи.
Винаги миролюбив, моят народ днес копнее за културен и икономически напредък; в това отношение нищо не бива да спъва България; нищо не трябва да пречи за преуспяването й.
Такова е желанието на народа ни, такава е неговата воля. Да бъде според както той иска.
Българският народ и държавният му глава не могат освен еднакво да мислят и еднакво да желаят.
Фактически независимата ми държава се спъва в своя нормален и спокоен развой от едни узи (вериги — бел. съст.), с формалното разкъсване на които ще се отстрани и настаналото охлаждане между България и Турция.
Аз и народът ми искрено се радваме на политическото възраждане на Турция; тя и България — свободни и напълно независими една от друга, ще имат всички условия да създадат и уякчат приятелските си връзки и да се предадат на мирно вътрешно развитие.
Въодушевен от това светло дело и да отговоря на държавните нужди и народно желание, с благословението на Всевишния прогласявам съединената на 6 септемврий 1885 година България за независимо Българско царство и заедно с народа си дълбоко вярвам, че този ни акт ще намери одобрението на великите сили и съчувствието на целия просветен свят.
Да живее свободна и независима България!
Да живее българският народ!“
22 септемврий 1908 год.
SPALIS
Spalio 26 d. – Dimitrovden/Димитровден
Šv. Dimitrijus (св. Дмитър) yra atsakingas už naujus metų laikus. Kaip pasakoja bulgarai, „kai ateina šv. Dimitrijaus diena, ateina ir sniegas“. Bulgarams Dimitrovden turi ypatingą reikšmę. Baigiasi lauko darbų sezonas, reikia ruoštis žiemai, aprūpinti namus kūrenamomis malkomis, galima atsiskaityti su samdiniais ir juos paleisti namo. Todėl tą šventę dar priimta vadinti razpus („разпус“, nuo „разпускам“ – paleisti, palaisvinti).
Dimitrovden dieną dėkojama už surinktą derlių, aukojama. Prieš vakarą papjaunamas avinas ir padaroma iš jo kurban. Svečiams ant stalo taip pat patiekiama pita su obuoliais bei keptu gaidžiu. Po tokio susirinkimo prasideda linksmybės. Merginos šoka taip vadinamą sgliadno horo („сглядно хоро”, pavadinimas kilęs nuo veiksmažodio „гледам“ – žiūrėti). Šis šokis šokamas tam, kad vaikinai, ieškantys žmonų (ir jų tėvai – marčių) galėtų jas atidžiau apžiūrėti. Mat, nuo tos dienos prasideda sužadėtuvių ir tuoktuvių laikotarpis.
Spalio 26 d. – Dimitrovden/Димитровден
Šv. Dimitrijus (св. Дмитър) yra atsakingas už naujus metų laikus. Kaip pasakoja bulgarai, „kai ateina šv. Dimitrijaus diena, ateina ir sniegas“. Bulgarams Dimitrovden turi ypatingą reikšmę. Baigiasi lauko darbų sezonas, reikia ruoštis žiemai, aprūpinti namus kūrenamomis malkomis, galima atsiskaityti su samdiniais ir juos paleisti namo. Todėl tą šventę dar priimta vadinti razpus („разпус“, nuo „разпускам“ – paleisti, palaisvinti).
Dimitrovden dieną dėkojama už surinktą derlių, aukojama. Prieš vakarą papjaunamas avinas ir padaroma iš jo kurban. Svečiams ant stalo taip pat patiekiama pita su obuoliais bei keptu gaidžiu. Po tokio susirinkimo prasideda linksmybės. Merginos šoka taip vadinamą sgliadno horo („сглядно хоро”, pavadinimas kilęs nuo veiksmažodio „гледам“ – žiūrėti). Šis šokis šokamas tam, kad vaikinai, ieškantys žmonų (ir jų tėvai – marčių) galėtų jas atidžiau apžiūrėti. Mat, nuo tos dienos prasideda sužadėtuvių ir tuoktuvių laikotarpis.
GRUODIS
Gruodžio 6 d. – Nikulden/Никулден
Nikulden yra viena populiariausių ir šeimyniškiausių bulgarų švenčių. Pavadinimas kilęs nuo vardo šv. Nikolaj (св. Николай), lietuviams žinomas kaip šv. Mikalojus. Jis gimė antroje III a. pusėje, Mažojoje Azijoje.
Šv. Nikolaj biografijoje tiesa apie jį dažnai painiojama su legenda. Tai liečia jo religiją ir stebuklus, kuriuos atliko. Pasak legendos, stebuklai lydėjo Nikolaj dar prieš jam gimstant: mamos įsčiose gulėjęs kojomis į Rytus, ir galva į Vakarus; per savo krikštą pats stovėjęs ant kojų ir Šv. Trejybės vardan išstovėjęs 3 valandas; būdamas kūdikiu trečiadieniais ir penktadieniais atsisakydavęs maitinimo (dėl pasninko).
Jau suaugęs šv. Nikolaj apsigyveno vienuolyne Palestinoje, kur jam pasirodė Dievo vizija. Netrukus po to tapo išrinktas Miros miesto vyskupu. 325 m. dalyvavo Nicea miesto Sobore. Visą gyvenimą skleidė gėrį, dosnumą ir pamaldumą.
Bulgarijoje šv. Nikolaj laikomas jūreivių, žvejų, pirklių ir bankininkų globėju. Nikulden dieną visi eina į cerkvę, klauso šventinių pamaldų, o paskui dalyvauja loterijose ir linksminasi. Tą dieną priklauso valgyti daug žuvies. Sakoma, kad „Nikulden kiekvienas turi pakrapštyti sau dantis žuvies kaulu, netgi jei ir turi jį išimti iš šiukšlyno“.
Paprastai tą dieną pietums gaminamas karpis, laikomas šv. Nikolaj tarnu. Legenda pasakoja, kad kai šv. Nikaloj plaukė savo valtimi jūroje, stiprios bangos dugne padarė skylę. Šv. Nikolaj kiaurymę užkimšo rankomis pasigautu karpiu. Tuo būdu išgelbėjo save ir savo bendražygius.
Gruodžio 6 d. – Nikulden/Никулден
Nikulden yra viena populiariausių ir šeimyniškiausių bulgarų švenčių. Pavadinimas kilęs nuo vardo šv. Nikolaj (св. Николай), lietuviams žinomas kaip šv. Mikalojus. Jis gimė antroje III a. pusėje, Mažojoje Azijoje.
Šv. Nikolaj biografijoje tiesa apie jį dažnai painiojama su legenda. Tai liečia jo religiją ir stebuklus, kuriuos atliko. Pasak legendos, stebuklai lydėjo Nikolaj dar prieš jam gimstant: mamos įsčiose gulėjęs kojomis į Rytus, ir galva į Vakarus; per savo krikštą pats stovėjęs ant kojų ir Šv. Trejybės vardan išstovėjęs 3 valandas; būdamas kūdikiu trečiadieniais ir penktadieniais atsisakydavęs maitinimo (dėl pasninko).
Jau suaugęs šv. Nikolaj apsigyveno vienuolyne Palestinoje, kur jam pasirodė Dievo vizija. Netrukus po to tapo išrinktas Miros miesto vyskupu. 325 m. dalyvavo Nicea miesto Sobore. Visą gyvenimą skleidė gėrį, dosnumą ir pamaldumą.
Bulgarijoje šv. Nikolaj laikomas jūreivių, žvejų, pirklių ir bankininkų globėju. Nikulden dieną visi eina į cerkvę, klauso šventinių pamaldų, o paskui dalyvauja loterijose ir linksminasi. Tą dieną priklauso valgyti daug žuvies. Sakoma, kad „Nikulden kiekvienas turi pakrapštyti sau dantis žuvies kaulu, netgi jei ir turi jį išimti iš šiukšlyno“.
Paprastai tą dieną pietums gaminamas karpis, laikomas šv. Nikolaj tarnu. Legenda pasakoja, kad kai šv. Nikaloj plaukė savo valtimi jūroje, stiprios bangos dugne padarė skylę. Šv. Nikolaj kiaurymę užkimšo rankomis pasigautu karpiu. Tuo būdu išgelbėjo save ir savo bendražygius.
 |
| Nikulden tradicinis patiekalas – žuvis. Fotografijos šaltinis: www.lifestyle.bg. |
Šv. Nikolaj diena kupina prietarų. Pavyzdžiui:
- apdirbant žuvį reikia prižiūrėti, kad žvynai nekristų ant žemės, nes jei žmogus atsistos ant žvynų – susirgs ir numirs;
- žuvies ašakos užkasamos arba išmetamos į upę, kad šeimoje būtų užtikrintas dosnumas;
- ašaka, esanti prie karpio galvos primena kryžių. Kažkada tikėta, kad ji turi gydomosios galios, o įsiūta į vaiko kepurę saugo jį nuo blogio.
Nikulenden šventė pripažįstama oficialia rudens-žiemos sezono žuvininkystės pabaiga, o žvejyba tą dieną skiriama šv. Nikolaj garbei. Gruodžio 6 d. visi laivai jūroje akimirkai sustoja. Taip pagerbia savo globėją…
Gruodžio 8 d. – Studentų diena/Ден на студентите
Ši diena nėra įrašyta lietuviškų švenčių sąraše. Tačiau Bulgarijoje ji išsiskiria ypatingai. Kiekvienas save gerbiantis buvęs, esamas ir būsimas studentas nepamiršta šios datos.
Studentų dienos proga šalyje organizuojami renginiai, rodomos įvairios televizijos laidos, siunčiami studentiški linkėjimai. Kelionių agentūros siūlo specialias keliones su nuolaidomis studentams į kalnus, pajūrį ar net užsienį. Tai rodo, kad Bulgarijos studentija nelieka abejinga šalies švietimui ir kultūrai. Linksminasi iš širdies.
Ši diena nėra įrašyta lietuviškų švenčių sąraše. Tačiau Bulgarijoje ji išsiskiria ypatingai. Kiekvienas save gerbiantis buvęs, esamas ir būsimas studentas nepamiršta šios datos.
Studentų dienos proga šalyje organizuojami renginiai, rodomos įvairios televizijos laidos, siunčiami studentiški linkėjimai. Kelionių agentūros siūlo specialias keliones su nuolaidomis studentams į kalnus, pajūrį ar net užsienį. Tai rodo, kad Bulgarijos studentija nelieka abejinga šalies švietimui ir kultūrai. Linksminasi iš širdies.
Gruodžio 20 d. – Ignažden/Игнажден
Pagal tautinius papročius Bulgarijoje Šv. Igno diena pradedamos kalėdų laikotarpio šventės.
Ignažden (Игнажден) šventės charakteringiausias ritualas „ropojimas“ („полазване”).
Pagal tai, kas pirmasis tą dieną įeina į namus, spėjama kokie bus ateinantys metai. Jei svečias yra geras, tai ir namie visus metus tvyraus dievo ramybė ir sėkmė. Jei ne – namai ir ūkis neklestės…
Apsilankiusiajam taip pat svarbu laikytis kai kurių taisyklių. Jis įeina į kiemą, pasveikina su artėjančiais naujais metais, iš malkinės paima medį ir žengia į namus. Su paimtu medžiu pamaišo ugniavietę ir palinki: „Колко искрици, толкова яренца (агънца, теленца , кончета …” (Kiek liepsnų, tiek ėriukų (veršiukų, arkliukų …). Svečiui namiškiai duoda rėtį su kviečiais, kad jais pabarstytų namus.
Ir pats svečias yra apiberiamas kviečiais bei džiovintais vaisiais – garantuojami derlingi ateinantys metai. Jam dovanojami marškiniai, rankšluostis, kojinės arba vilna.
Labai geras ženklas yra, jei per Ignažden po namus vaikšto koks nors gyvūnas. Šeimininkai tokį „namiškį“ stebi su džiaugsmu ir dėkingumu. Ji maitina ir lepina.
Pagal tautinius papročius Bulgarijoje Šv. Igno diena pradedamos kalėdų laikotarpio šventės.
Ignažden (Игнажден) šventės charakteringiausias ritualas „ropojimas“ („полазване”).
Pagal tai, kas pirmasis tą dieną įeina į namus, spėjama kokie bus ateinantys metai. Jei svečias yra geras, tai ir namie visus metus tvyraus dievo ramybė ir sėkmė. Jei ne – namai ir ūkis neklestės…
Apsilankiusiajam taip pat svarbu laikytis kai kurių taisyklių. Jis įeina į kiemą, pasveikina su artėjančiais naujais metais, iš malkinės paima medį ir žengia į namus. Su paimtu medžiu pamaišo ugniavietę ir palinki: „Колко искрици, толкова яренца (агънца, теленца , кончета …” (Kiek liepsnų, tiek ėriukų (veršiukų, arkliukų …). Svečiui namiškiai duoda rėtį su kviečiais, kad jais pabarstytų namus.
Ir pats svečias yra apiberiamas kviečiais bei džiovintais vaisiais – garantuojami derlingi ateinantys metai. Jam dovanojami marškiniai, rankšluostis, kojinės arba vilna.
Labai geras ženklas yra, jei per Ignažden po namus vaikšto koks nors gyvūnas. Šeimininkai tokį „namiškį“ stebi su džiaugsmu ir dėkingumu. Ji maitina ir lepina.
Loveč (Ловеч) regione būdingi ir kitokie burtai. Mergina, kuri nori sužinoti už kurio vaikino ištekės, per Ignažden eina prie kelmo, sėda ant jo ir berdama miežius kartoja: „Който ми е на късмет да дойде нощес да се женим заедно!“ (Kas yra mano sėkmė, tegul ateina šiąnakt, susituoksim). Paskui ji atsistoja ir į vieną ranką paima skiedrą, o į kitą – miežius. Grįžta į namus. Skiedras namie padeda prie ugnies, o miežius paberia po savo pagalve. Mergina naktį susapnuoja savo likimą.
Gruodžio 24 d. – Kūčios/Бъдни вечер
Kūčių vakaras Bulgarijoje taip pat siejamas su pagoniška tradicija – naujos Saulės gimimu ir naujų astronominių metų pradžia. Be abejo, dauguma šį vakarą mini Jėzaus Kristaus gimimą.
Kūčių vakarienės stalas oficialus. Ruošiami pasninko valgiai (bulgarai neskaičiuoja jų iki 12). Dažniausiai tai būna virtos pupelės, kimštos paprikos, rauginti kopūstai, kviečiai, moliūgo pyragas (тиквеник), džiovinti vaisiai, česnakas, medus, riešutai, vaisiai, ritualinė duona ir kt. Po stalu kai kuriose šeimose padedami šiaudai (analogija su tvarteliu, kuriame gimdė Marija). Prieš vakarienę vyriausias šeimos narys stalą pasmilko smilkalais ir sukalba maldą. Dalinama ritualinė duona. Pirmoji jos riekė paliekama mirusiesiems, o likusioji dalis išdalinama šeimos nariams ir naminiams gyvūnams.
Kaip ir Lietuvoje, taip ir Bulgarijoje šventinės vakarienės likučiai paliekami ant stalo, kad atėję mirusieji turėtų kuo pasivaišinti. Visą naktį reikia kūrėnti ugnį. Ugnis simbolizuoja naujos Saulės ir Kristaus gimimą.
Kūčių vakarą Bulgarijoje taip pat buriama, spėjama, atliekami įvairūs magiški ritualai.
Naktį po namus vaikšto kalėdautojai.
Kūčių vakaras Bulgarijoje taip pat siejamas su pagoniška tradicija – naujos Saulės gimimu ir naujų astronominių metų pradžia. Be abejo, dauguma šį vakarą mini Jėzaus Kristaus gimimą.
Kūčių vakarienės stalas oficialus. Ruošiami pasninko valgiai (bulgarai neskaičiuoja jų iki 12). Dažniausiai tai būna virtos pupelės, kimštos paprikos, rauginti kopūstai, kviečiai, moliūgo pyragas (тиквеник), džiovinti vaisiai, česnakas, medus, riešutai, vaisiai, ritualinė duona ir kt. Po stalu kai kuriose šeimose padedami šiaudai (analogija su tvarteliu, kuriame gimdė Marija). Prieš vakarienę vyriausias šeimos narys stalą pasmilko smilkalais ir sukalba maldą. Dalinama ritualinė duona. Pirmoji jos riekė paliekama mirusiesiems, o likusioji dalis išdalinama šeimos nariams ir naminiams gyvūnams.
Kaip ir Lietuvoje, taip ir Bulgarijoje šventinės vakarienės likučiai paliekami ant stalo, kad atėję mirusieji turėtų kuo pasivaišinti. Visą naktį reikia kūrėnti ugnį. Ugnis simbolizuoja naujos Saulės ir Kristaus gimimą.
Kūčių vakarą Bulgarijoje taip pat buriama, spėjama, atliekami įvairūs magiški ritualai.
Naktį po namus vaikšto kalėdautojai.
Gruodžio 25 d. – Kalėdos/Коледа
Bulgarijoje Kalėdos yra Kūčių (Бъдни вечер) pratęsimas – paskutinė didžiojo pasninko diena.
Per Kalėdas svarbų vaidmenį atlieka kalėdautojai. Tai dažniausiais būna vyrai – viengungiai, susižadėję ir greitai vesiantys.
Kalėdautojų pasiruošimas Kalėdoms prasideda dar Ignadienį (gruodžio 20 d., Игнажден). Tada studijuojamos kalėdinės dainos, sudaromos kalėdautojų grupės, išrenkami grupių vedliai. Per kalėdavimą kalėdautojai dėvi iš vilnos siūtus rūbus, rankose neša „spalvintas lazdeles“ („шарени тояги“). Nuo vidurnakčio iki saulės patekėjimo jie vaikšto po namus, juda rytų kryptimi. Kiekviename name atlieka dainas ir taip tartum vaiko baidykles, vampyrus, šmėklas. Šeimininkai vaišina juos raudonu vynu ir rakija, paskui merginos dovanoja kalėdinį kravaj (кравай), pinigų, mėsos, pupų, miltų ir kt.
Per Kalėdas svarbų vaidmenį atlieka kalėdautojai. Tai dažniausiais būna vyrai – viengungiai, susižadėję ir greitai vesiantys.
Kalėdautojų pasiruošimas Kalėdoms prasideda dar Ignadienį (gruodžio 20 d., Игнажден). Tada studijuojamos kalėdinės dainos, sudaromos kalėdautojų grupės, išrenkami grupių vedliai. Per kalėdavimą kalėdautojai dėvi iš vilnos siūtus rūbus, rankose neša „spalvintas lazdeles“ („шарени тояги“). Nuo vidurnakčio iki saulės patekėjimo jie vaikšto po namus, juda rytų kryptimi. Kiekviename name atlieka dainas ir taip tartum vaiko baidykles, vampyrus, šmėklas. Šeimininkai vaišina juos raudonu vynu ir rakija, paskui merginos dovanoja kalėdinį kravaj (кравай), pinigų, mėsos, pupų, miltų ir kt.
 |
| Kalėdautojai |
Svarbus pačių kalėdautojų ritualas yra išsirinkti „carą“, arba vadą. Tai turi būti jaunas vyras, žinantis kalėdines dainas, turintis artistišką sielą, laisvą ranką ir gerą širdį. „Caras“ dažniausiai suteikia leidimą kalėdauti kitais metais.
Paprastai kalėdautojų grupėse dar būna tokie personažai kaip senis, senė, dovanų rinkėjas, gaidininkas (žmogus, grojantis gaida [bulgariškas muzikinis instumentas]) ir daininkai. Senis ir senė linksmina, dovanų rinkėjas renka dovanas, gaidininkas groja, dainininkai dainuoja. Kai Bulgarijos kuriuose rajonuose kalėdautojai „virsta“ katinais – kniaukdami paskelbia savo atvykimą.
Kalėdautojai namuose laukia su džiaugsmu.
Kalėdoms dažniausiai gaminamas paršiukas. Nuo stalo nesikeliama visą dieną.
Kalėdautojai namuose laukia su džiaugsmu.
Kalėdoms dažniausiai gaminamas paršiukas. Nuo stalo nesikeliama visą dieną.
Kalėdiniai prietarai ir spėjimai:
- Jei medis krosnyje sudega iki pelenų, metai bus vaisingi ir derlingi.
- Kalėdinė diena parodo, koks bus oras sekančiais metаis. „Šiltos Kalėdos — nesveiki metai“, sako tauta ir tikisi gilaus sniego ir šviesių šaltų naktų.
- Jei yra šerkšnas medžiuose, bus derliaus perteklius.
- Jei dangus žvaigždėtas, gerai derės žirniai.
- Jei Kalėdos yra pirmadienį – žiema bus sunki, o pavasaris ir vasara lietingi. Ruduo bus sausas, nederės vynuogės, nebus ir vyno.
- Jei Kalėdos antradienį – žiema bus snieguota, o pavasaris lietingas. Ruduo bus sausas, nederės kviečiai ir vaisiai. Bus medaus ir sviesto perteklius.
- Jei Kalėdos yra trečiadienį – žiema bus sunki, o pavasaris – sausas. Bus vynuogių ir vyno perteklius.
- Jei Kalėdos yra ketvirtadienį – žiema bus švelni, o pavasaris ir vasara – vėjuoti. Sumažės daržovių ir medaus. Bus daug vaisių ir sviesto.
- Jei Kalėdos yra penktadienį – žiema bus labai bloga, vasarą lis, ruduo sausas, o vynuogynuose — perteklius.
- Jei Kalėdos yra šeštadienį – žiemą iškris labai daug sniego. Pavasaris bus vėjuotas, vasara lietinga. Nebus daug vaisių, bet jie bus sultingi. Galima tikėtis gamtos stichijų ir nelaimių – gaisrų, žemės drebėjimų.
- Jei Kalėdos yra sekmadienį – žiema bus švelni, vasara – sausa, ruduo – vėjuotas. Vaisių, medaus ir raguočių perteklius. „Kareiviai džiaugsis, vadovai bus pašalinti“.
NEKALENDORINĖS ŠVENTĖS
Tikriausiai pačia populiariausia ir įdomiausia nekalendorine švente (beje ir kiekvienoje šalyje) yra laikomos vestuvės.
Bulgariškos vestuvės/Българска сватба
Bulgarų kultūroje bažnytinė santuoka vaidina itin svarbią reikšmę. Kai kada bažnytinės santuokos ritualas buvo atliekamas net kelias dienas. Šiandien kaimuose senovinės vestuvių tradicijos pamažu nyksta. Tik keli elementai primena apie pasakiškas vestuves pagal senuosius įpročius.
Panašiai kaip ir Lietuvoje, vestuvėse svarbų vaidmenį atlikdavo piršlybos. Vaikino tėvai iš anksto darydavo būsimos marčios atranką. Kadangi bulgarų kultūroje sutuoktiniai tarsi įleidžiami į pilnavertį visuomeninį gyvenimą, kandidatė į sūnaus žmonas buvo stebima įžvalgiai. Jei tokie „tyrimai“ pavyko, į merginos namus siunčiami piršliai. Kartais vizitai turėjo būti kartojami. Ir kai tik abi šeimos sutardavo dėl santuokos, kraičio ir t.t. – galėjo įvykti sužadėtuvės.
Tradiciškai prieš santuoką dar stebima, kiek jaunieji turi išmonės, kad galėtų atlikti „suaugusiojo“ darbus. Merginoms tai duonos kepimas, o vaikinams – amato arba darbo namų ūkyje demonstravimas. Kitas „suaugiškumo“ ženklas – dalyvavimas tradicinėse apeigose. Moterys Lazarovden (Лазаровден) dieną, vyrams – kalėdavime. Vis dėlto, kad mergina galėtų ištekėti, turėjo palaukti kol ištekės jos vyresnė sesuo.
Tikriausiai pačia populiariausia ir įdomiausia nekalendorine švente (beje ir kiekvienoje šalyje) yra laikomos vestuvės.
Bulgariškos vestuvės/Българска сватба
Bulgarų kultūroje bažnytinė santuoka vaidina itin svarbią reikšmę. Kai kada bažnytinės santuokos ritualas buvo atliekamas net kelias dienas. Šiandien kaimuose senovinės vestuvių tradicijos pamažu nyksta. Tik keli elementai primena apie pasakiškas vestuves pagal senuosius įpročius.
Panašiai kaip ir Lietuvoje, vestuvėse svarbų vaidmenį atlikdavo piršlybos. Vaikino tėvai iš anksto darydavo būsimos marčios atranką. Kadangi bulgarų kultūroje sutuoktiniai tarsi įleidžiami į pilnavertį visuomeninį gyvenimą, kandidatė į sūnaus žmonas buvo stebima įžvalgiai. Jei tokie „tyrimai“ pavyko, į merginos namus siunčiami piršliai. Kartais vizitai turėjo būti kartojami. Ir kai tik abi šeimos sutardavo dėl santuokos, kraičio ir t.t. – galėjo įvykti sužadėtuvės.
Tradiciškai prieš santuoką dar stebima, kiek jaunieji turi išmonės, kad galėtų atlikti „suaugusiojo“ darbus. Merginoms tai duonos kepimas, o vaikinams – amato arba darbo namų ūkyje demonstravimas. Kitas „suaugiškumo“ ženklas – dalyvavimas tradicinėse apeigose. Moterys Lazarovden (Лазаровден) dieną, vyrams – kalėdavime. Vis dėlto, kad mergina galėtų ištekėti, turėjo palaukti kol ištekės jos vyresnė sesuo.
Kaip ir lietuviškoje, taip ir bulgariškoje tradicijoje santuokos dieną jaunasis turi atvažiuoti pas jaunąją. Aišku, jam pakeliui blokuojami keliai, įėjimas į namus. Reikia išpirkti. Po trumpo pasisveikinimo saldumynais ir rakija, jaunojo pareiga yra surasti anksčiau paslėptą išrinktosios batą. Jei paieškos nepavyksta, batą galima išsipirkti.