PRIEŠISTORĖ: SENOVĖS TRAKAI
Balkanų širdyje įsikūrusios valstybės istoriją nemažai lėmė šalies padėtis ties Europos riba su Azija. Šiame regione pėdsakus paliko daugybė genčių ir tautų. Kol susiformavo šių dienų Bulgarijos valstybė buvo patirtas ne vienas svetimtaučių antpuolis, kultūrinis spaudimas.
Bulgarijos istorija atsekama gilioje senovėje. Ankstyvojo žmogaus pėdsakai Balkanų pusiasalyje sugrąžina į Akmens amžių (apie 1 mln. m. pr. Kr.). Priešistorinis žmogus gyveno olose, rinko laukinius vaisius ir šaknis, žvejojo, medžiojo mamutus ir lokius. Jo kasdienio gyvenimo scenos yra pavaizduotos Magura olos (Магура) sienose: fantastiški gyvūnai, medžioklės scenos, religiniai ritualai.
 |
| Piešiniai Magura oloje |
Priešistorės gyventojų darbo įrankių liekanos rastos Bačo Kiro (Бачо Киро) oloje, netoli Drianovo vienuolyno (Дряново). Žymus senovės laikų paminklas yra Varnos Eneolitinis nekropolis (5 tūkst. m. pr. Kr.).
Pirmieji, apie 800 m. pr. Kr. šiandieninės Bulgarijos valstybės teritorijoje apsigyveno trakai – laukinė, bet gabi ir drąsi gentis. Jie vertinami kaip Senovės graikų armijai atsidavę kariai. Romoje trakai buvo garsūs bebaimiai gladiatoriai. Vienas jų – žymusis Spartakas, vergų sukilimo (74-71 m. pr. Kr.) lyderis. Legendinis Orfėjas, filosofas ir matematika Demokritas – taip pat trakų kilmės istorijos veikėjai.
Trakai augino kviečius, miežius, rugius ir soras; turėjo aukštai išvystytą vynuogynų kultūrą. Antikos laikais trakų grūdai ir vynas buvo žymūs visame pasaulyje.
Pirmieji, apie 800 m. pr. Kr. šiandieninės Bulgarijos valstybės teritorijoje apsigyveno trakai – laukinė, bet gabi ir drąsi gentis. Jie vertinami kaip Senovės graikų armijai atsidavę kariai. Romoje trakai buvo garsūs bebaimiai gladiatoriai. Vienas jų – žymusis Spartakas, vergų sukilimo (74-71 m. pr. Kr.) lyderis. Legendinis Orfėjas, filosofas ir matematika Demokritas – taip pat trakų kilmės istorijos veikėjai.
Trakai augino kviečius, miežius, rugius ir soras; turėjo aukštai išvystytą vynuogynų kultūrą. Antikos laikais trakų grūdai ir vynas buvo žymūs visame pasaulyje.
Turtingos ir derlingos trakų žemės viliojo senovės graikus. Nuo VII a. pr. Kr. graikai pradėjo kurti savo kolonijas palei Juodąją jūrą. Žymiausios jų buvo Apollonia (šių dienų Sozopolis (Созопол)), Anhialo (Pomorie (Поморие)), Mesembria (Nesebaras (Несебър)), Odessos (Varna (Варна)), Dionysopolis (Balčik (Балчик)).
Šiandieninėse trakų teritorijose yra Plovdivo, Pazardžik, Stara Zagora, Sliven, Chaskovo, Burgas miestai.
I a. trakus užkariavo Romos imperija. Įkurtos Mezijos, Trakijos ir Makedonijos provincijos. Augo miestų ir tvirtovių skaičius. Gerai žinomi tuometiniai miestai Augusta Trajana (šiandieninė Stara Zagora (Стара Загора)), Serdica (Bulgarijos sostinė Sofija (София )), Pautalia (Kjustendil (Кюстендил)). Juose intensyviai vystyta Antikinė kultūra. Vienas tų laikų kultūros įrodymų – garsus Trimonium amfiteatras Plovdive (Пловдив).
313 m. Romos Imperatoriui Konstantinui Didžiajam suteikus neribotą religinę laisvę, pradėtos krikščioniškų šventyklų ir bazilikų statybos. Sofijoje išlikusios Šv. Sofijos cerkvė (Св. София) ir Šv. Jurgio (Cв. Георги) rotonda.
Svarbi istorinė data – 395 m. Romos Imperijos padalijimas (į Rytų, su sostine Konstantinopoliu; Vakarų, su sostine Roma). Šiandieninės Bulgarijos žemės atiteko Rytų Romos Imperijai, kuri dar žinoma Bizantijos vardu.
Šiandieninėse trakų teritorijose yra Plovdivo, Pazardžik, Stara Zagora, Sliven, Chaskovo, Burgas miestai.
I a. trakus užkariavo Romos imperija. Įkurtos Mezijos, Trakijos ir Makedonijos provincijos. Augo miestų ir tvirtovių skaičius. Gerai žinomi tuometiniai miestai Augusta Trajana (šiandieninė Stara Zagora (Стара Загора)), Serdica (Bulgarijos sostinė Sofija (София )), Pautalia (Kjustendil (Кюстендил)). Juose intensyviai vystyta Antikinė kultūra. Vienas tų laikų kultūros įrodymų – garsus Trimonium amfiteatras Plovdive (Пловдив).
313 m. Romos Imperatoriui Konstantinui Didžiajam suteikus neribotą religinę laisvę, pradėtos krikščioniškų šventyklų ir bazilikų statybos. Sofijoje išlikusios Šv. Sofijos cerkvė (Св. София) ir Šv. Jurgio (Cв. Георги) rotonda.
Svarbi istorinė data – 395 m. Romos Imperijos padalijimas (į Rytų, su sostine Konstantinopoliu; Vakarų, su sostine Roma). Šiandieninės Bulgarijos žemės atiteko Rytų Romos Imperijai, kuri dar žinoma Bizantijos vardu.
Patys senovės bulgarai priklausė vienai Indoeuropiečių šeimos daliai, kaukaziečiams (baltąjai rasei). Jų senovės gimtinė – Centrinė Azija (Pamir ir Hindu Kush kalnų regionas tarp šiandieninio Afganistano ir Pakistano). Šiame regione senovės bulgarai ilgai laikyti sąlygojamu kultūros faktoriumi. Jie vystė svarbias tų laikų žinias ir filosofinį supratimą apie pasaulį, valstybės administravimą, socialinę struktūrą, karo meną, kalbą, jos konstrukciją ir raides. Svarbus senovės bulgarų žinių palikimas yra ciklinis Saulės kalendorius su gyvūnų vardais pavadintais žvaigždynais. UNESCO pripažino šį senovės bulgarų kalendorių kaip vieną tobuliausių astronominiu požiūriu.
V–VI a. prasidėjus Didžiąjam tautų kraustymuisi, apie 680 m. senovės bulgarų gentis įsiveržė į šiaurės Balkanus ir susimaišė su vietiniais slavais ir trakais. Vadovaujami Chano Asparuch (Хан Аспарух) įkūrė valstybę su sostine Pliska (Плиска). Įdomus faktas, kuriuo iki šiol didžiuojasi bulgarai – pirmoji valstybės vėliava - arklio uodega. Prirštą ant stiebo uodegą Chan Asparuch įsmeigė į naujos teritorijos žemę. Tad nuo 681 m. įkurta Bulgarija yra viena seniausių Europos valstybių.
 |
| Chan Asparuch.Dailininkas Ilija Petrov (Илия Петров), 1941 m. |
IX-X a. yra vadinamas „Bulgarijos Aukso amžiumi“. Tai susiję su kunigaikščio Boriso I iniciatyva pripažinti krikščionybę oficialia valstybės religija (Княз Борис I, IX a. 6 deš.) ir brolių Kirilo ir Metodijaus raštijos platinimu (Кирил и Метод). Kunigaikščio Boriso I sūnus Caras Simeonas I (Цар Симеон I, 893-937 m.) patvirtino kirilicą kaip religinių tekstų raštą. Bulgarija tapo kirilicos alfabeto ir bulgarų-slavų kultūros spinduliu, pamažu plitusiu į Bizantiją, Serbiją, Bosniją, Transilvaniją, Valachiją ir Moldaviją, taip pat į Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos pirmtakes teritorijas.
Caras Simeonas I sostinę perkėlė į Preslav (Преслав).
Po kelių dešimtmečių, prie Caro Petro I (Петър I) ir Caro Boriso II (Борис II) Bulgarija smunka dėl vidinės suirutės. 1018 m. valstybė yra užkariaujama bizantų ir tampa Bizantijos provincija.
Caras Simeonas I sostinę perkėlė į Preslav (Преслав).
Po kelių dešimtmečių, prie Caro Petro I (Петър I) ir Caro Boriso II (Борис II) Bulgarija smunka dėl vidinės suirutės. 1018 m. valstybė yra užkariaujama bizantų ir tampa Bizantijos provincija.
Tačiau bulgarai taip lengvai nepasidavė. Po 1185-1187 m. sukilimo sukurta Antroji Bulgarijos valstybė su sostine Veliko Tarnove (Велико Търново). Valstybei vadovauja Caras Kalojan (Цар Калоян) ir jo pasekėjai Ivan Asen II (Иван Асен II) ir Teodor Svetoslav (Теодор Светослав). Laikotarpis vadinamas „Antruoju Bulgarijos kultūros aukso amžiumi“. Politiniu, ekonominiu, kultūriniu ir religiniu centru tapusi sostinė Veliko Tarnovo laikyta netgi „Trečiąja Roma“.
Krašte renovuoti ir iš naujo statyti vienuolynai, cerkvės, plėtojosi literatūrinė veikla, Bulgarijos menininkai pradėjo kurti realistinius paveikslus.
XIII a. I pusėje valstybei dar priklausė Albanija, Epyras, Serbija, Makedonija, Vakarų Trakija. Tačiau sklandų Bulgarijos civilizacijos vystymą nutraukė turkų invazija. XIV a. Bulgarija užkariauta ir jėga įtraukta į Osmanų Imperiją 5 šimtmečiams. Genocidas prieš bulgarus buvo ypatingai žiaurus ir prieštaraujantis religiniams įsitikinimams. Jo trukmė turėjo įtakos dar daugeliui kartų. Nepaklusnieji buvo pažeminti iki antros klasės piliečių, mokėjo didesnius mokesčius nei musulmonai. Krikščionių šventyklos sulygintos su žeme. Paskelbtas Sultono įsakymas, pagal kurį cerkvės valstybėje negalėjo būti aukštesnės žmogaus ūgio. Bulgarų skaičius, norėjusių sukilti prieš turkiškosios kultūros dominavimą pastoviai augo.
Krašte renovuoti ir iš naujo statyti vienuolynai, cerkvės, plėtojosi literatūrinė veikla, Bulgarijos menininkai pradėjo kurti realistinius paveikslus.
XIII a. I pusėje valstybei dar priklausė Albanija, Epyras, Serbija, Makedonija, Vakarų Trakija. Tačiau sklandų Bulgarijos civilizacijos vystymą nutraukė turkų invazija. XIV a. Bulgarija užkariauta ir jėga įtraukta į Osmanų Imperiją 5 šimtmečiams. Genocidas prieš bulgarus buvo ypatingai žiaurus ir prieštaraujantis religiniams įsitikinimams. Jo trukmė turėjo įtakos dar daugeliui kartų. Nepaklusnieji buvo pažeminti iki antros klasės piliečių, mokėjo didesnius mokesčius nei musulmonai. Krikščionių šventyklos sulygintos su žeme. Paskelbtas Sultono įsakymas, pagal kurį cerkvės valstybėje negalėjo būti aukštesnės žmogaus ūgio. Bulgarų skaičius, norėjusių sukilti prieš turkiškosios kultūros dominavimą pastoviai augo.
Tuomet veiklūs ir darbingi bulgarai pardavinėjo amato gaminius visoje Imperijoje ir pirko žemę, vertėsi žemės ūkiu, stiprino šeimos sampratą. Taip pat vystėsi autonomiška Bulgarijos švietimo sistema: bažnyčios rėmė raštingumo pagrindus teikiančias „rūsio mokyklas“, o vėliau ir – pasaulietiškas mokyklas, unikalius bulgarų bendruomenės kultūros centrus čitališta („читалища“). Nepaisydama centrinės turkų valdžios bažnyčia inicijavo bulgariškų kygų, vėliau periodinių leidinių leidybą, bulgariškų mokyklų kūrimą ir oficialų bulgarų kalbos bei kultūros pripažinimą. Tai tapo realiais žingsniais tautos išsilaisvinimo link.
XVIII-XIX a. bulgarų žemės patiria ekonominio ir kultūrinio kilimo periodą, žinomą „Bulgarų tautos atgimimo“ vardu. Ypatingai svarbiu orientaciniu tašku tapo vienuolio Paissij iš Hilendar (Паисий Хилендарски) Slavų-Bulgarų Istorijos parašymas (Славянобългарска история, 1762 m.). Tautos laisvės judėjime ypač pasižymėjo Vasil Levski (Васил Левски, 1837-1873 m.), vadinamas Laisvės Apaštalu. V. Levski, kaip nacionalinis herojus ir lyderis pastoviai propagavo „švarios ir šventos respublikos“ idėją. Respublikos, kurioje „bulgarai, turkai, žydai ir kiti mėgaujasi lygiomis teisėmis visomis prasmėmis“.
 |
| Vasil Levski. Dail. R. Marinova (Р.Маринова) |
Tiesa, bulgarai susidūrė su keliais nepatogumais vis-a-vis kitomis Balkanų tautomis, siekiančiomis nuversti osmanų valdymą. Bulgarų žemės buvo paskutinės, kurias turkai būtų turėję prarasti. Be to, XIX-XX a. kilo ir didžiųjų Europos valstybių teritorinis apetitas. Britanija užvaldė Kiprą; Italija prisijungė Dodecanese salas (Graikija); Austrija-Vengrija užėmė Transilvaniją ir prisijungė Bosniją; Rusija prisijungė rytų Moldaviją (Bessarabią ir Budzhak). Tokiu būdu Graikija, Serbija ir Rumunija buvo motyvuotos plėstis daugiausiai į Bulgarijos etnines teritorijas. O ir Britanija bei kitos Vakarų Europos jėgos nepritarė didelės Bulgarijos valstybės atstatymui.
Lemiamas žingsnis Bulgarijos nepriklausomybės link buvo 1876 m. Balandžio sukilimas. Po sukilimo Europoje išprovokuota Konstantinopolio Konferencija, kurioje dalyvavo Didžiosios Europos jėgos: Britanija, Vokietija, Austrija-Vengrija, Prancūzija, Italija ir Rusija. Valstybės detaliai paruošė valdžios formą dviem Osmanų Imperijos Bulgarijos provincijoms: Rytų, su sostine Veliko Tarnovo, ir Vakarų, su sostine Sofija, kurios buvo sujungtos. Balandžio sukilimo numalšinimas taip pat iškėlė Bulgarijos klausimą pasaulinėje demokratinėje bendruomenėje ir išprovokavo Rusijos-Turkijos karą 1877-1878 m., kuris baigėsi Turkijos pralaimėjimu ir San Stefano taikos sutarties pasirašymu. Pagal sutartį numatyta didelė, nuo Turkijos nepriklausoma Bulgarijos valstybė. Tad 1878 m. kovo 3 d. Šiaurinė Bulgarija įgijo nepriklausomybę (šiandien kovo 3 d. Bulgarija mini Išsilaisvinimo dieną).
Lemiamas žingsnis Bulgarijos nepriklausomybės link buvo 1876 m. Balandžio sukilimas. Po sukilimo Europoje išprovokuota Konstantinopolio Konferencija, kurioje dalyvavo Didžiosios Europos jėgos: Britanija, Vokietija, Austrija-Vengrija, Prancūzija, Italija ir Rusija. Valstybės detaliai paruošė valdžios formą dviem Osmanų Imperijos Bulgarijos provincijoms: Rytų, su sostine Veliko Tarnovo, ir Vakarų, su sostine Sofija, kurios buvo sujungtos. Balandžio sukilimo numalšinimas taip pat iškėlė Bulgarijos klausimą pasaulinėje demokratinėje bendruomenėje ir išprovokavo Rusijos-Turkijos karą 1877-1878 m., kuris baigėsi Turkijos pralaimėjimu ir San Stefano taikos sutarties pasirašymu. Pagal sutartį numatyta didelė, nuo Turkijos nepriklausoma Bulgarijos valstybė. Tad 1878 m. kovo 3 d. Šiaurinė Bulgarija įgijo nepriklausomybę (šiandien kovo 3 d. Bulgarija mini Išsilaisvinimo dieną).
 |
| Europa ir Bulgarija po San Stefano sutarties pasirašymo (1878 m.) |
Tačiau netrukus po to, Vakarų Europos valstybės pamatė naujos stirpios jėgos Balkanuose atsiradimą ir sudarė Berlyno sutartį. Pagal ją Bulgarija buvo paskirstyta į 5 regionus: dabartinę šiaurinę Bulgariją ir Sofijos regioną; Rytų Rumeliją, autonominę Osmanų provinciją su sostine Plovdivu; bulgariškas žemes Makedonijoje ir pietų Trakijoje (likusias turkams); Morava upės (Морава) slėnį, atitekusį Serbijai; ir Šiaurės Dobrudžą (Добруджа) – Rumunijai.
1879 m. priimta liberali konstitucija, pagal kurią turkams priklausiusi žemė išdalinta valstiečiams.
Po susivienijimo su Rytų Rumelija ir pergalingo karo prieš Serbiją , 1908 m. rugsėjo 22 d. Bulgarijos kunigaikštystė buvo paskelbta visiškai nepriklausoma Karalyste. Šiuo aktu, Bulgarija atmetė Berlyno sutarties sąlygas. Tai padaryta Bulgarijos Caro Ferdinando I (Цар Фердинанд I) valdymo metais. Suvienyta šalis tapo vedančiąja karine jėga Balkanų pusiasalyje 3 karuose iš eilės.
1879 m. priimta liberali konstitucija, pagal kurią turkams priklausiusi žemė išdalinta valstiečiams.
Po susivienijimo su Rytų Rumelija ir pergalingo karo prieš Serbiją , 1908 m. rugsėjo 22 d. Bulgarijos kunigaikštystė buvo paskelbta visiškai nepriklausoma Karalyste. Šiuo aktu, Bulgarija atmetė Berlyno sutarties sąlygas. Tai padaryta Bulgarijos Caro Ferdinando I (Цар Фердинанд I) valdymo metais. Suvienyta šalis tapo vedančiąja karine jėga Balkanų pusiasalyje 3 karuose iš eilės.
Pirmasis Balkanų karas vyko 1912-13 m., po jo netrukus kilo ir Antrasis – 1913 m. Pirmajame Bulgarija, Serbija, Graikija ir Juodkalnija sužlugdė Turkiją. O Antrajame – Bulgarija pralaimėjo prieš Graikiją, Serbiją, Juodkalniją, Turkiją ir Rumuniją. Po karų Turkijos teritorijos (Pirin, Rodopi kalnai ir Viduržemio jūros pakrantės Trakijoje) buvo užleistos Bulgarijai, kuri atitinkamai užleido Pietų Dobrudžą Rumunijai. Tad po Antrojo Balkanų karo Bulgarija neteko daugumos kadais įgytų žemių.
Po I Pasaulinio karo, kuriame Bulgarija dalyvavo Centro valstybių pusėje, valstybė neteko Vakarų Trakijos. 1920-1923 m. įvykdyta radikali žemės ūkio reforma, vystytos edukacinė ir švietimo veiklos. Tačiau demokratinės laisvės smarkiai apribotos po 1923 m. perversmo prieš komunistų rengtą Rugsėjo sukilimą. Dar po metų sustabdytas Konstitucijos galiojimas, uždraustos politinės partijos. Įtvirtinta autoritarinė Boriso III (Борис ІІІ) diktatūra.
II Pasaulinio karo metu iki 1941 m. valstybė liko neutrali. Vėliau prisijungė prie Berlyno pakto Ašies valstybių (Vokietija, Italija ir Japonija). Šių jėgų pasirinkimas atskleidė teritorines Bulgarijos ambicijas. Šalis nesiuntė kariuomenės į Rusijos Frontą, bet palengvino vokiečių invaziją į Jugoslaviją ir Graikiją. Dėl to Bulgarijai patikėta 42 466 kv. km ploto teritorijos administracija: Viduržemio jūros pakrantė tarp Struma upės ir Enos miesto įlankos; Vardar slėnis Makedonijoje (šiandien Makedonijos Respublika), išskyrus Albaniją; ir dalis Moravos slėnio Serbijoje.
Pagal Čerčilio-Stalino sutartį buvo atliktos Balkanų dalybos, po kurių Bulgarija atiteko Rusijai.
Po I Pasaulinio karo, kuriame Bulgarija dalyvavo Centro valstybių pusėje, valstybė neteko Vakarų Trakijos. 1920-1923 m. įvykdyta radikali žemės ūkio reforma, vystytos edukacinė ir švietimo veiklos. Tačiau demokratinės laisvės smarkiai apribotos po 1923 m. perversmo prieš komunistų rengtą Rugsėjo sukilimą. Dar po metų sustabdytas Konstitucijos galiojimas, uždraustos politinės partijos. Įtvirtinta autoritarinė Boriso III (Борис ІІІ) diktatūra.
II Pasaulinio karo metu iki 1941 m. valstybė liko neutrali. Vėliau prisijungė prie Berlyno pakto Ašies valstybių (Vokietija, Italija ir Japonija). Šių jėgų pasirinkimas atskleidė teritorines Bulgarijos ambicijas. Šalis nesiuntė kariuomenės į Rusijos Frontą, bet palengvino vokiečių invaziją į Jugoslaviją ir Graikiją. Dėl to Bulgarijai patikėta 42 466 kv. km ploto teritorijos administracija: Viduržemio jūros pakrantė tarp Struma upės ir Enos miesto įlankos; Vardar slėnis Makedonijoje (šiandien Makedonijos Respublika), išskyrus Albaniją; ir dalis Moravos slėnio Serbijoje.
Pagal Čerčilio-Stalino sutartį buvo atliktos Balkanų dalybos, po kurių Bulgarija atiteko Rusijai.
Reikšmingas sukrėtimas bulgarų tautai įvyko 1944 m., kai rugsėjo mėnesį į Bulgariją įžengė Sovietų kariuomenė. Pakeistas valdymo rėžimas. Per keletą metų šalis transformuota iš monarchijos į „liaudies respubliką“ (1946 m.). 1947 m. TSRS pavyzdžiu parengta konstitucija, nacionalizuota pramonė, Komunistų partija privatizavo įvairias politines jėgas (1971 m.). 1954 m. kraštui vadovavo Todor Živkov (Тодор Живков), kuris likęs valdžioje iki komunistų rėžimo pabaigos 1989 m. Nepaisant inicijuoto progreso ekonomikos, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse, 1970 m. komunistų santvarka peržengė ribas. Kaip ir Rytų Europa ir Sovietų Sąjunga, Bulgarija per dešimtmetį bankrutavo ir išseko.
1989 m. lapkričio 10 d. laikoma demokratinių pokyčių Bulgarijoje pradžia. 1991 m. buvo priimta nauja Konstitucija, atkurtos politinės partijos, sugrąžinta 1947 m. nacionalizuota nuosavybė. Subyrėjus komunistinei santvarkai tapo savarankiška parlamentine respublika. 1991 m. lapkričio rinkimus nežymia persvara laimi opozicinė Demokratinių jėgų sąjunga. Palaipsniui šalis pradėjo eiti politinės demokratijos ir rinkos ekonomikos keliu.
2004 m. Bulgarija kartu su Rumunija prisijungė prie NATO ir 2007 m. įstojo į Europos Sąjungą. Nepaisant visų sudėtingų socialinių ir ekonominių komplikacijų, Bulgarija iki šiol laikoma stabilizacijos Balkanuose faktoriumi.
1989 m. lapkričio 10 d. laikoma demokratinių pokyčių Bulgarijoje pradžia. 1991 m. buvo priimta nauja Konstitucija, atkurtos politinės partijos, sugrąžinta 1947 m. nacionalizuota nuosavybė. Subyrėjus komunistinei santvarkai tapo savarankiška parlamentine respublika. 1991 m. lapkričio rinkimus nežymia persvara laimi opozicinė Demokratinių jėgų sąjunga. Palaipsniui šalis pradėjo eiti politinės demokratijos ir rinkos ekonomikos keliu.
2004 m. Bulgarija kartu su Rumunija prisijungė prie NATO ir 2007 m. įstojo į Europos Sąjungą. Nepaisant visų sudėtingų socialinių ir ekonominių komplikacijų, Bulgarija iki šiol laikoma stabilizacijos Balkanuose faktoriumi.
V-VI a. į Balkanus plūstelėjo slavų gentys, kurios gana greitai, per kokį šimtmetį, susiliejo su trakais. Tačiau tuo dabartinių bulgarų protėvių formavimosi procesas nesibaigė.
Tik vėlesnė atėjūnų banga suteikė vardą visam kraštui, kurį mes šiandien vadiname Bulgarija. Tai buvo senovės bulgarai, istoriniuose šaltiniuose dar žinomi Volgos bulgarų vardu (nuo upės Volga pavadinimo). VII a. II-oje pusėje dalis Volgos bulgarų (arba volgarų) paliko savo tėvynę ir pajudėjo Balkanų pusiasalio link. Įsilieję į trakų ir slavų tautas, volgarai sukūrė valstybę ir suteikė jai Bulgarijos vardą.
Tik vėlesnė atėjūnų banga suteikė vardą visam kraštui, kurį mes šiandien vadiname Bulgarija. Tai buvo senovės bulgarai, istoriniuose šaltiniuose dar žinomi Volgos bulgarų vardu (nuo upės Volga pavadinimo). VII a. II-oje pusėje dalis Volgos bulgarų (arba volgarų) paliko savo tėvynę ir pajudėjo Balkanų pusiasalio link. Įsilieję į trakų ir slavų tautas, volgarai sukūrė valstybę ir suteikė jai Bulgarijos vardą.
Tekstas apie Bulgarijos istoriją parašytas remiantis
- Dr. Liubomir Ivanov (Любомир Иванов) straipsniu „Essential History of Bulgaria in Seven Pages”, 2007 m.
- Bulgarijos kelionių tinklaviete „Bulgaria Travel: Welcome to Bulgaria”
- Laisvąja enciklopedia internete Wikipedia.org
- Bulgarų istorinėmis žiniomis