Karšta rakija karštoms kalėdoms!



Mielieji,

Visų pirma visus noriu pasveikinti gražiausių metų pabaigos švenčių proga! Tegul jos būna sočios ir skanios visomis prasmėmis! 
Nebereikalo užsiminiau apie skonį, nes taip jau nutiko, kad šiais metais šventes švęsiu vynuogėmis kvepiančioje šalyje – Bulgarijoje!

Tačiau tai nereiškia, kad mano kalėdinė nuotaika kvepės gvazdikėliais gardintu karštu vynu. Nustebsite, nes yra kai kas įdomesnio ir, mano nuomone, tikrai didingesnio. Tai – karšta rakija, kuri, pasak šio seno gėrimo gerbėjos Irutės Vutovos – tikra kulinarinė pagunda, vartojama su nuotaika ir saiku

Kулинарнo изкушениe: Греяна ракия – една традиция с вкус и настроение.

Български високоалкохолен елексир, предназначен за тежките зимни дни и нощи... Зимните празници ти дават възможност да разпуснеш и да се насладиш на домашния уют, както и на ракията на дедо.
Почти всеки приготвя греяна ракия по различен начин – някои добавят само захар или мед, други предпочитат да я освежат с плодови корички, сушени или пресни плодове, подправки… Като почитател на традиционната комбинация от канела и ябълка, ще споделя как я приготвям аз. Много подхожда за зимните вечери (дори за хора като мен, които традиционно избягват ракията), но с нея не трябва да се прекалява. Греяната ракия се пие топла, като се внимава с количеството :)) .
Ето какво ни е необходимо:
2 с.л. захар / 2 š. cukraus
150 мл. ракия / 150 ml rakijos
няколко пръчици канела / keletas cinamono lazdelių
половин ароматна ябълка на резени (с кората) / puselė pjaustyto aromatinio obuolio (su žievele)
В джезве или малка тенджерка се загрява захарта с няколко капчици вода. Разбърква се постоянно. Когато цветът й стане карамелен, се добавя малко вода, след което на тънка струйка се излива ракията. Добавят се канелата и ябълките, захлупва се и се маха от котлона точно когато започне да завира. Оставяме я няколко минути, след което я изливаме в чаши. Красиво е, когато част от подправките и плодовете останат в нея. Наздраве!
/ Nedideliame puode ar dubenėlyje su keliais vandens lašais užkaiskite cukrų. Maišykite, kol cukraus spalva taps karamelinė ir įpilkite dar šiek tiek vandens. Po to lengva srovele supilkite rakiją. Sudėkite cinamoną ir obuolių gabalėlius. Kai gėrimas užvirs, uždenkite dubenėlį ir nuimkite jį nuo viryklės. Palaikykite kelias minutes ir supilstykite į taureles. Dėl grožio palikite dalį prieskonių ir vaisių. Į sveikatą! /

Пиенето на греяна ракия през зимата е традиция за Българския народ. Независимо от това в специалната литература липсват рецепти за нейното приготвяне. Ето защо в отделните райони на страната съществуват различни нюанси в начина на приготвянето. Основно изискване е греяната ракия да не бъде с много висок алкохолен градус. Предназначената за греене ракия трябва да бъде с алкохолно съдержание 38-40об.%.
По отношение на захарното съдържание няма установени норми. Захарността по-скоро е въпрос на вкус. Липсва и еталон за цвета. В някои райони вместо захар за подслаждане използват пчелен мед. Обратно, в други за придаване на по-остър вкус на ракията в нея се добавя черен пипер или стрити на едро сухи люти чушки.
Горещата ракия се сервира в термоустойчиви чаши от керамика или порцелан. Може да се използват и стъклени, като първо се налее малко количество за темпериране и след това се допълват.Греяна ракия- зимно великолепие, което се разлива из организма и е особено живително, ако зимата си навън, колиш прасето или си в гората например. Обичая - „Греяната” ракия се пие през месеците, които имат буква „р”, т. е. януари, февруари, март, април, септември, октомври, ноември и декември.
Греяната ракия също така е класика в алкохолния лечебен жанр на България. Всички познаваме ползата от качествената домашна ракия, която във вариант греян, подсладена с мед и чер пипер е страхотно противогрипно средство. Освен това, затоплена с аспирин, разтворен в нея, е перфектна за разтривки при простуди.


А ето и рецепта от повестта "Българи от старо време"на Любен Каравелов: "От коя ракия искаш да пинеш, хаджи? Садефлиена ли, гръцка ли, или българска? Обичаш ли ракия, която е киснала в дренки?...Кажи ми, от коя искаш? Ти си ми един от ония гости, които са мили на всеки стопанин. - Аз обичам ракия с медец - казва почти всякога хаджи Генчо и замислюва се. - А аз обичам греяна ракия само зиме - казва дядо Либен. - А аз я обичам всякога - казва хаджи Генчо. Дядо Либен повиква своята най-млада снаха и шепне и на ухото: - Иди, булка, и налейте едно шишенце от най-хубавата ракия. Налейте в едно джезвенце ракия, размесете я с медец, ала медецът да е, знаеш, повечко, па я сварете на огъня така, знаеш, мъничко я поогрейте... Кажи там на майка си да извади и една зелка, да я посипе с червен пиперец, ала, знаеш, да не е много пиперът... Я донесете и малко смокини, и сухо гроздице! Опечете там и малко ягнешки джигерец и нарежете малко луканчица, ала, знаеш, да я нарежете тъничко... Вижте там, има ли още нещо за мезенце - донесете щото има. Ние, знаеш, трябва да гостиме хаджи Генча като викан гостенин, защото чичо ти хаджи е за мене скъпоценен човек."

Дано да съм била полезна за всеки който има желание да се запознае с една българска традиция на пиене на греяна ракия. Пие се с настроение и мярка :) .
Почитателка на това питие Irutya Vutova.

dar apie bulgariškus šokius...



...kuriuos' aptarėme praėjusį mėnesį.
Nuo to laiko pavyko išsiaiškinti, kad daugumai (63%) kvapą gniaužia liaudiški Horo šokiai. Už pašėlusią čalgą pasisako (25%) blog‘o lankytojų.  Na, o mažiausiai (12%) įspūdį palieka mistiškoji Nestiarstvo - šokis ant ugnies.
Įdomu, ka patys bulgarai pasakytų apie lietuvių šokius?:)

Good news!


Lietuvių bendruomenė Bulgarijoje!


2012 m. spalio 14 d. Bulgarijoje įsteigta lietuvių bendruomenė.
Šio ilgai laukto įvykio proga išrinkta vadovybė, patvirtinti bendruomenės įstatai bei tikslai.

Ką tik  gimusios organizacijos narių savanoriška veikla bus siekiama:
- suteikti Bulgarijoje gyvenantiems lietuviams galimybę bendrauti gimtąja lietuvių kalba,
- puoselėti lietuviškus papročius bei tęsti gyvąją švenčių tradiciją,
- įkurti ir puoselėti lietuvišką savaitgalinę mokyklą,
- visiems kitiems ir labai smalsiems suteikti galimybę arčiau susipažinti su lietuvių kultūros paveldu.

O štai ir įdomiausia dalis:
Bendruomenės nariais gali tapti ne tik Bulgarijoje gyvenantys lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės, besidomintys lietuviškais papročiais, kalba bei kultūra.

*************************************************************************************

Литовска общност в България!


На 14 октомври 2012 г. в България бе създадена литовска общност.
На това дългоочаквано събитие също така беше избрано управление, одобрен правълника на общността и поставените цели.

Доброволната дейност на членовете на новосъздаденото дружество ще се стреми:
- да предоставя възможност за литовците, живеещи в България, да общуват на родния литовски език,
- да насърчава литовските обичаи и да продължава живата традиция на празниците,
- да създаде и насърчава литовското уикендно училище,
- да предоставя на всеки желаещ възможността да се запознае с наследството на литовската култура.

А сега най-интересната част:
Членове на общността могат да бъдат не само литовците живеещи в България, но и хората на другите народи, които имат интерес към литовските обичаи, език и култура.

Nuo šokių ugnyje iki ant stalų!

Nors ir rugsėjis, Bulgarijoje dar ne ruduo! О susipažinus su šalies šokio istorija ir stiliais - galima pripažinti, kad čia niekada nebūna šaltojo sezono.
Pagal liaudiškose karčiamose skambančią čalga (чалга) ar kjuček (кючек) šokamas šokis - bene pats įdomiausias turistams, vizualiai primenantis arabų pilvo šokį. Labai dažnai čalga pradedama šokti ant suolų ar kėdžių. Kai kuriuose baruose leidžiama šokti net ant stalų.

Šokanti Nestinarka. Fotografijos šaltinis www.burgasmuseums.bg
Tačiau, kalbant apie šokį Bulgarijoje, svarbu paminėti šokį ant žarijų. Niekur kitur pasaulyje, tik Bulgarijoje galima pamatyti šokamą basų nestinarų (нестинар) šokį, vadinamą Nestinarstvo (Нестинарство). Tai ritualinis ugnies šokis, šokamas skambant šventintų būgnų ir gaidos garsams. Šokis atliekamas basomis, rankose laikant šv. Konstantino ikoną. Šokėjai būna religinio transo būsenoje, todėl karštų žarijų nejaučia. Nuo senų laikų šokis populiarus Strandža (Странджа) kalnų, Juodosios jūros pakrančių regionuose.
Deja, šiame amžiuje šis ritualinis šokis komercializuotas ir dažniausiai atliekamas turistams iš užsienio. Tokiu atveju, šokėjai neįsijaučia į religinį svaigulį ir skausmui išvengti pėdas tepa specialiu tepalu.



TRUMPA BULGARIJOS LIAUDIES ŠOKIŲ APŽVALGA
Bulgarijoje šiandien galima rasti liaudies šokių stilių įvairovę. Dar nuo senų laikų populiarūs tarptautiniuose festivaliuose bulgarų liaudies šokiai nepraranda populiarumo iki šių dienų. Liaudies šokius Bulgarijoje atlieka kaimo grupės, mėgėjų atlikėjų grupės, profesionalių atlikėjų grupės bei tie, kurie inicijuoja šokį skambant muzikai (pavyzdžiui, įvairiose šventėse, susitikimuose ir pan.).
Bulgarijos liaudies šokiai paprastai yra linijiniai. Šokama susikabinus rankomis arba laikantis už juosmens. Kojų judesiai įvairuoja (žingsniuojama greičiau/lėčiau). Tai labai priklauso nuo muzikos stiliaus.
Bulgarų liaudies šokis Horo
Kadangi bulgarų liaudies muzika pasižymi asimetriniais metrais, liaudies šokių atlikėjai dažnai šoka susitardami „greitai“ arba „lėtai“. Pasitaiko, kad šokio judesiai nesutampa su muzikantų atliekamos muzikos ritmu. Pavyzdžiui, Kopanica (Копаница) šokio ritmas apibūdinamas kaip „lėtai-lėtai-greitai-greitai“. Kaip bebūtų, šokių „instrukcijų“ susitarimai „greitai“ ir „lėtai“ kombinuojami su intuicija ir įdėmiu muzikos klausymu. Pavyzdžiui, skambant itin greitai liaudies muzikai, dažniau naudojamas lėtas šokio judesys, nes dalis šokėjų greitai susipainioja.
Liaudies šokiams vadovauja vienas asmuo. Pagal jį juda likusieji linijoje esantys šokėjai. Jie dažniausiai laikosi susikabinę rankomis, arba jas laikydami ant vienas kito juosmens. Dažniausiai kiekvienas asmuo linijos viduje juda laisvai. Nors ir yra pagrindiniai žingsniai, išjudinantys šokį, žmonės gali improvizuoti. Kartais tarp šokėjų susidaro varžytuvės. 


ŽYMIAUSI BULGARIJOS LIAUDIES ŠOKIAI
Bulgariškų liaudies šokių sąrašas yra sudarytas pagal jiems priskiriamus muzikinius ritmus ir atlikimo trukmę.
  • Daičovo horo / Дайчово хopo – liaudies šokis, unikalus dviem aspektais. Pirma, tai ratu šokamas šokis, ir antra, rate yra šokėjus vedantis lyderis (dauguma rato šokių vadovo neturi). Daičovo horo turi pagrindinį žingsnį, susidedantį iš kairiojo kelėno pakėlimo pirmajame smūgyje, po kurio seka 3 žingsniai vietoje. Tai daroma „greitai-greitai-greitai-lėtai“. Modelis kartojasi keičiant kilnojamus kelėnus. Vadovas, su pirmuoju smūgiu, rate pradeda improvizuoti. Pagal vadovą judantis ratas atlieka variacijas. Tačiau visada sugrįžtama prie pagrindinio šokio žingsnio. 
Improvizacijos taip pat turi sutartines reikšmės, pavyzdžiui, jei vadovas sako „Чуки нане“ (trypsėkime), šokėjai atsako „чукум чукум“ (trepsim, trepsim). Vadovas sako: „хайде нане?“ (kada tai darysime?), šokėjai sako „асигадех“ (daryk tai dabar). Visi šokėjai tada atlieka variacijas, kurios susideda iš 3 greitų treptelėjimų dešine koja. Tada seka pauzė. Po jos – dešiniu kelėnu pradedamas pagrindinis šokio žingsnis. Modelis kartojamas trepsint kaire koja.
Kiekviena „improvizacija“ turi savo pavadinimą, ir tai patyrusiems liaudies šokių šokėjams nėra nauja
  • Bučimiš / Бучимиш – linijos šokis.
  • Četvorno horo / Четворно хоро.
  • Elenino horo / Еленино хоро – linijos šokis. Bulgarai juokauja, kad tai „puikus aerobikos pratimas“.
  • Gankino horo / Ганкино хоро ar Kopanica / Копаница – linijos šokis. Intriguoja pasikartojančiais kojų judesiais, šokinėjančiu žingsniavimu į dešinę (kairės kojos kulnais paliečiant žemę). Po kelių tokių judesių šokama atgal, į kairę (kulnais paliečiama žemė). Šokio modelis: „greitai-greitai-lėtai-greitai-greitai“. 
  • Jove male mome / Йове мале моме, taip pat vadinamas Povela e Jova / Повела е Йова. Tai greitas bulgarų liaudies šokis. Šokėjai skaičiuoja „lėtai-greitai-greitai—greitai-greitai-lėtai-greitai-greitai“. Jove male mome yra linijinis šokis, atliekamas rankomis laikantis už juosmens. Muzikines interpretacijas dažnai paryškina tradicinė bulgariška gaida. Šokis populiarus viso pasaulio tarptautinių liaudies šokėjų tarpe. Jove male choreografija užsienyje pirmą kartą pristatyta 1965 m. Dennis Boxell Stockton (Kalifornijoje).
  • Pravo horo / Право хоро – vienodo ritmo linijinis šokis. Pravo yra atpažįstamas pagal kojų pėdų kryžiavimą: „kairė-virš-dešinės“. Pradedama dešine koja. Žingsnis statomas į priekį kelis kartus ir grįžtama atgal. Šokėjų ratas primena susitraukinėjantį apskritimą. Po to visi sukasi prieš laikrodžio rodyklę. Rankos laikomos ant juosmens. Šokis tęsiasi 20-30 minučių.
  • Pajduško horo / Пайдушко хоро – vyrų šokis (tačiau šiom dienom šoka ir moterys). Šokama dešinę koją kryžiuojant priekyje virš kairės. Kūno svoris perdedamas ant dešinės, o kairiąja judama į dešinę pusę. Toks charakteringas šiam šokiui judesys yra atliekamas 4 kartus. Šokėjai paskui juda atgal. Kaip daugelis kitų bulgarų liaudies šokių, taip ir Pajduško horo turi kelias šokio versijas, priklausomai nuo regiono ar kaimo šokio tradicijų.
  • Petrunino horo / Петрунино хоро.
  • Račenica / Ръченица – solo arba poros šokis. Šokama „greitai-greitai-lėtai“. Labai vaizdingas ir puikus pasirodymams.
  • Sandansko horo / Санданско хоро.
  • Sedi Donka / Седи Донка, taip pat vadinamas Plovdivsko horo / Пловдивско хоро – linijinis šokis. Kojomis atliekama: „kairė virš dešinės“. Žingsniai sudėtingi, parinkami lyderio. Po to viskas kartojama ir grįžtama atgal. Sustojama, einama tiesiai (vėl taip pat arba kitokiu žingsniu, kaip nustato lyderis).
  • Šopsko horo / Шопско хоро – vyrų šokis. Dažnai akomponuojamas gaida ir tupan (žr. Kultūra. Muzika). Šokis dažnai šokamas scenoje.
  • Trite pati / Трите пъти – linijinis šokis su greitu kojų pėdų judesiu (žingsnių ritmas „greitai-greitai-lėtai“).

LIAUDIES ŠOKIAI ĮVAIRIUOSE BULGARIJOS REGIONUOSE

Šokių judesiai labai skiriasi įvariuose šalies regionuose.
Bulgarų liaudies šokis Horo vakarėlyje
  • Šiaurinėje Bulgarijos dalyje šokiai dažniausiai maišomi. Ir vyrų, ir moterų šokių stilius panašus. Šokama vertikalia kūno laikysena, kojomis atliekami greiti judesiai: dažniausiai per kelį sulenkta koja keliama aukštyn, kryžminama su ta, kuria stovima ant žemės.
  • Dobrudža regione (Добруджа) šokama aukštai priekyje sulenkiant kelėnus. Nugaros išriestos. Šokėjai vizualiai atrodo trumpo stoto, bet solidžiai. Ištiesę nugaras, su rankom ant juosmenų, sukinėja pečius ir juosmenį į šonus. Vyrai ir moterys šoka kartu, nors yra keletas šokių atskirai vyrams ir moterims. Moterų judesiai yra paprastesni ir lengvesni (į šonus sukinėjami tik pečiai).
  • Trakų (pietų Bulgarijos vidurys) šokių stilius yra labiausiai apgaulingas. Tai vienintelis bulgariškas šokis, kurį vakarų Bulgarijos liaudies šokėjai neatsakingai šoka kaip Trakijsko pravo horo (Тракийско право хоро) ar Ručenica (Pученица). Tačiau trakų šokimo būdas labai skiriasi. Kad šokis būtų atliktas taip, kaip jį šoka šio regiono šokėjai, reikia įdėti daug pastangų ir pasipraktikuoti. Mat, trakai šoka grakščiais „lengvo skridimo“ judesiais. Svarbiausias jų šokio bruožas yra atpalaiduoti kelėnai. Rankos laikomos sukabintos – pakeltos arba nuleistos, kartais naudojamos lengviems ir „plėvesavimo“ judesiams atlikti.
  • Rodopi (Родопи) kalnų zona daugiau yra žinoma dėl aštrios dainavimo tradicijos, nei šokių.
    Jų šokių stilius ilgą laiką buvęs religinių įtakų subjektu, mat regione yra didžiausia musulmonų populiacija. Tai reiškia, kad vyrai ir moterys dažnai šoka atskirai. Jų šokimo stilius yra prislopintas ir sunkus, judama smulkiais žingsniais, atliekami žemi šuoliukai. Rankos sukabintos žemai arba sukryžiuotos. Moterų šokiai dažniausiai akomponuojami dainomis.
  • Šopų (Шоп, Sofijos regionas) stilius tikriausiai yra pats sudėtingiausias. Jis yra greitas, reikalauja daug energijos ir nuojautos. Šopai šokdami trumpu laiko tarpu atlieka daug žingsnių. Jų pasirodymai atliekami trumpomis linijomis. Šokėjų rankos sujungtos ir iškeltos iki pečių. Jei rankos nėra sujungtos, jos laikomos ant klubų arba už nugaros. Kūnas vertikalus, bet jo svoris lengvai pakreiptas į priekį. Tai leidžia atlikti greitus smulkius žingsnelius, dažnai vadinamus „mezgimu kelėnais“. Kelėnų pakėlimai yra trūkčiojantys ir aukšti (!), dažnai poruojami su kūno palenkimu į priekį. Kai šokėjas šoka judindamas visą kūną, ypač pečius, susidaro įspūdis, kad jis savo kojomis neliečia grindų. Būdingi įvairūs šūksniai ir rėkavimai.
    Vyrų ir moterų šokių stiliai panašūs.
  • Pirin (Пирин) regionas yra dalis etninės Makedonijos. Šio regiono šokėjai daugiau susiję su Jugoslavų ir Graikų makedonų nei su likusios Bulgarijos šokiais. Vyrai ir moterys paprastai šoka atskirai ir jei jie susitinka kai kuriuose šokiuose – tai moterys šoka linija (ir pirmoji moteris eilėje rankoje laiko nosinaitę).
    Vyrų šokiams būdingi aukšti kelėnų pakėlimai. Moterų šokio stilius grakštus ir lengvas, rankos laikomos žemai arba sukabintos „asimetrine“ W forma, kurioje kairė ranka ištiesta labiau nei dešinioji. Kai kuriuose šokiuose rankos pagal muziką judinamos aukštyn ir žemyn.
Aišku, retas vakarėliuose bešoka bulgarų liaudies šokius. Tačiau norint pamatyti kaip linksminasi bulgarai, būtina apsilankyti liaudiško stiliaus karčiamoje ar pop-stiliaus diskotekoje. Šiose pasilinksminimo vietose dažniausiai skamba šiuolaikiniai balkanų ritmai, pagal kuriuos šokamas šokis primena turkiškąjį "pilvo šokį". O kad būtų įdomiau - vaikinai šoka ant stalų, daužomos lėkštės, liejamas vanduo!


    Tekstas apie šokį Bulgarijoje paruoštas remiantis
    • Манол Тодоров „Българска народна музика“, София (1976 m.)
    • Laisvąja enciklopedija internete Wikipedia. org
    • Bulgarų komentarais

    Bulgarijos šarmas: KAIMAI

    Norint pajusti tikrąją šalies dvasią, reikia aplankyti jos kaimus ir susipažinti su senąja karta, jos papročiais, buitimi, tikėjimu. Bulgarai – itin svetinga tauta. Senoviniuose Koprivštitsa, Batos, Emonos, Erkečo, Kulevchos, Kazaško kaimeliuose visada atsiras galimybė pasiklausyti melodingų liaudies dainų, pasigėrėti šokiais ir spalvingais tautiniais kostiumais, paragauti gausybės nacionalinių patiekalų ir pasimėgauti vynu. Bulgarų nacionalinės virtuvės vaišės patiekiamos iš paties puodo, vynas pilamas tiesiog iš statinės, organizuojami žaidimai dideliems ir mažiems. Visa tai atmintyje lieka kaip puikios Bulgarijoje praleistos atostogos.

    POPULIARIAUSI KAIMAI BULGARIJOJE

    Arbanasi/Арбанаси
    Randasi 4 km nuo Veliko Turnovo (Велико Търново).
    Tai kaimas – buvusi senosios sostinės (Veliko Tarnovo) karališka rezidencija. Seniausi akmens pastatai dekoruoti turtingais drožiniais ir kalta geležim.
    Arbanasi miestas-muziejus. Foto: Plamen Petkov

    Balša kaimo cerkvė „Šv. Petka“/Балша село църквата „Св. Петка“
    Balša kaimas yra 20 km į šiaurės vakarus nuo Sofijos (София).
    Šiame kaime galima apžiūrėti įspūdingą „Šv. Petka“ cerkvę.

    Cerkvė Balšoje


    Boženci/Боженци
    Randasi 16 km į rytus nuo Gabrovo (Габрово).
    Božensi. Fotografijos autorė Velina Jankova
    Tai tvarkingas kaimas mažame slėnyje. Iš čia kilę geriausi meistrai mūrininkai, keramikai, kalviai ir audėjai.
    Kaime garbingai išlaikyta Bulgarijos Tautinio atgimimo dvasia ir atmosfera. Tad čia galima apžiūrėti išlaikytus ir restauruotus nepakartojamos šio laikotarpio architektūros namus. Tarp lankytinų vietų yra: senosios kapinės, „Šv. Propok Ilija“ cerkvė („Свети Пророк Илия”, 1839 m.), nuo 1872 m. veikusi mokykla, muziejus.
    Daugelyje restauruotų namų galima apsistoti. Čia suteikiamos geros sąlygos ieškantiems komforto.
    Božensi. Nuotrauka iš http://bojenci.eu galerijos

    Kaimo vardo kilmę paaiškina legenda. Pasak jos, prasidėjus turkų invazijai į tuometinę sostinę Veliko Tarnove, iš jos pradėjo bėgti didelė dalis piliečių. Visi jie išsislapstė giliose ir sunkiai pasiekiamose Stara Planina kalnų slėptuvėse. Tarp bėglių buvo ir jauna didikė Božana (Божана), kuri sau slėptuvę išsirinko dabartinio Boženci kaimo teritorijoje. Kadangi didikės sūnūs intensyviai užsiiminėjo prekyba ir amatais, vietovė išsivystė ir išaugo į svarbų odos, vilnos, vaško, bičių medaus gamybos centrą.



    Komštica kaimas/Комщица село
    Tai iš akmens pastatytas kaimas. Cerkvė jame – įspūdingas XIX a. II pusės pastatas-paminklas. Ji taip pat konstruota iš akmens blokelių.
    Komštica cerkvė. Fotografijos autorius Miko Stavrev


    Koprivštitsa/Копривщица
    Kaimo namai datuojami XIX a. II p. Pasižymi rafinuotų spalvų fasadais ir saulėtomis verandomis, drožinėtomis lubomis, harmoningai dažytomis sienomis ir stilingais europietiškais baldais viduje.
    Koprivštica. Nuotrauka iš www.hoteli-bg galerijos


    Kotel/Котел ir Žeravna/Жеравна
    Įsikūrę 14 km vienas nuo kito. Šie kaimai laibai panašūs architektūros stiliumi. Namų akmenų-čerpių stogai harmoningai derinasi su kalnų nuolydžių apylinkėmis.

    Literatūroje tautos dvasia

    Lietuviai Bulgarijoje labiausiai žavisi gamta ir užmiesčio kultūra. Tai įrodyta paskutinės blog'o apklausos rezultatais, nes 70% lankytojų neabejingi Balkanų reljefui ir nenuspėjamam šio krašto kaimo klimatui.
    Muzikos ir šokių stilius, virtuvės paslaptys lietuvius žavi nemažiau. Tačiau, kodėl vietinė kalba ir literatūra liko šešėlyje? Ar tik ne dėl to, kad lietuviai apie ją nežino nieko?...

    Dėmesio! Siūlau Jums išsamią istoriją apie Bulgarijos literatūrą, kuri, pasirodo, laikoma slavų kultūros lopšiu(!)
    Susikaupkite, tema rimta.

    VIDURAMŽIAI: RELIGINĖ LITERATŪRA IR KIRILICA
    Dar pieš viduramžius bulgarų literatūra turėjusi tūkstančio metų istoriją. Galima sakyti, kad tai viena seniausių literatūrų tarp slavų tautų, oficialiai datuojama nuo IX a., caro Simeono I (Симеон I) laikų.
    Bulgarų literatūra pirmiausia gimė religiniuose darbuose. Dominavo religiniai rinkiniai, religinių temų tekstai, himnai, traktatai, herojiniai ir pamokomieji apokrifai ir hagiografijos. Tokių darbų autoriai vykdė 2 užduotis: skelbė ir tuo pačiu gynė šalies nepriklausomybę nuo Bizantijos. Svarbiausiais to periodo bulgarų literatūros atstovais buvę Klement iš Ohrid (Клемент, Охрид), Konstantin iš Preslav (Константин, Преслав), Černorizec Hrabar (Черноризец Храбър). Nors jie iš graikų kalbos vertė religines knygas, jų literatūros darbai savo esme buvo anti-bizantiški.
    Svarbų vaidmenį viduramžių literatūros istorijoje atliko brolių Kirilo ir Metodijaus sukurtas alfabetas, vadinamoji kirilica. Šia rašto sistema jau X a. buvo išversta nemažai šventraščių bei parašyta naujų darbų. Iki šių dienų kirilica naudojama bulgarų, rusų, ukrainų ir serbų.

    ANTROJI BULGARIJOS VALSTYBĖ. LITERATŪRA VERGIJOS TURKAMS METAIS
    Antrosios Bulgarijos valstybės laikotarpiu (1186-1396 m.) pradeda klestėti kitokio pobūdžio literatūra. XIV a. dirbo tokie garsūs rašytojai kaip Teodosi iš Tarnovo (Теодоси Търновски) ir jo pasekėjas Evtimi (Евтимий), parašęs „Ivan Rilski“ ir Šv. Petka biografijas („Свети Иван Рилски“ ir „Света Петка“). Naują žanrą pristatė Grigori Camblak (Григори Цамблак), parašęs savo mokytojui Evtimi panegiriką. Tai ryškus to laikotarpio Bulgarijos literatūros vystymosi ženklas.
    1396 m. žlugus Antrajai Bulgarijos valstybei ir įsigalėjus Osmanų Imperijai, Bulgarijos literatūra ir kultūra patiria rimtą sukrėtimą. Literatūrinė veikla pradeda koncentruotis vienuolynuose, ten pat kuriasi bulgariškosios kultūros centrai.
    Suklestėjo pasakojamosios literatūros darbai. Tai buvo liaudies dainos, legendos, pasakos. Jų pagrindu Bulgarijos žmonės ugdė išsilaisvinimo idėjas.
    Daugelis rašto darbų parašyti vietinės bulgarų, bažnytinės slavų ir serbų-kroatų kalbų mišiniu, ir buvo vadinama Illyric. Tarp jų, pirmoji modernia bulgarų kalba spausdinta knyga – „Abagar“ maldaknygė („Абагар“ молитвеник), kurią 1651 m. Romoje išspausdino Nikopol vyskūpas Filip Stanislavov (Филип Станиславов). Įdomu prisiminti, kad pirmoji lietuviška knyga išspausdinta šimtmečiu anksčiau – 1547 m. (Martyno Mažvydo „Katekizmas“).
    XVIII-XIX a. pietų slavų Illyrian judėjimas paveikė bulgarų literatūrą, paskatino gimti vienai pirmųjų pasaulietiško pavyzdžio poezijų. Hristofor Žefarovič (Христофор Жефарович) „Stematografija“ („Стематография“) 1741 m. – ankstyvasis modernia bulgarų kalba parašytas pasaulietinės poezijos pavyzdys.

    BULGARŲ TAUTOS ATGIMIMAS – LITERATŪROS IR ŠVIETIMO KLESTĖJIMAS
    Atgimimo periodas Bulgarijoje prasidėjo XVIII a.
    1762 m. žengtas žingsnis tautinio pasitikėjimo ir nepriklausomybės link. Tai padaryta su vienuolio Paisi (Паиси) „Slavų-bulgarų istorija“ („История славянобългарская“). Daug knygos kopijų buvo parašyta ranka. Oficialiai ji publikuota 1844 m. Vėliau vienuolis Paisi įkūrė mokyklą, kurios svarbiausias atstovas Sofroni Vračanski (Софроний Врачански) – pirmojo publikuoto literatūrinio darbo „Nedelnik“ („Неделник“, 1806 m.) autorius.
    Pakurstytas Ukrainos rašytojo Juri Venelin knygos bei bulgarų mokytojo Petar Beron (Петър Берон) idėjų, Vasil Aprilov (Васил Априлов) 1835 m. įkūrė pirmąją pasaulietiško tipo Gabrovo aukštąją mokyklą (Габровското училище), kurioje buvo mokoma bulgarų kalbos. Pirmosios bulgarų kalbos gramatikos autorius Neofit Rilski (Неофит Рилски) Gabrovo aukštojoje mokykloje išugdė daug žymių mokytojų.
    1840-1875 m. literatūroje dominuoja revoliucinės ir anti-turkiškos temos. Ljuben Karavelov (Лубен Каравелов) ir Hristo Botev (Христо Ботев) buvo aistringi revoliucionieriai, šiandien vadinami Bulgarijos poezijos bei prozos kolosais. Hristo Botev, garsėjęs troškimu dėl žmonijos paaukoti net gyvybę, rašydamas netgi numatė savo paties heroišką mirtį mūšyje.
    XIX a. vid. pasirodo pirmieji bulgariški periodiniai leidiniai. Ankstyvuosius laikraščius ir žurnalus publikuoja Hristo Danov (Христо Данов). Jis taip pat rėmė jaunus šalies studentus, Tesalonikuose ir Plovdive atidarė knygynus.
    Georgi Rakovski (Георги Раковски) 1858 m. parašė „Keliautojas miškais“ („Горски пътник“), literatūros kūrinį su pirmosiomis užuominomis apie žmonių nepasitenkinimą esama tvarka ir protestu.
    Revoliucinio judėjimo pranašas, Dobri Čintulov (Добри Чинтулов) savo kūrybos dainomis akomponavo sukilėliams.
    Pirmosios patriotinės dramos rašytos Dobri Vojnikov (Добри Войников) ir vėliau statytos Vasil Drumev (Васил Друмев).

    Įdomus to periodo bruožas – bulgarų folkloro formavimasis. Dimitar Miladinov (Димитър Миладинов) ir Kuzman Šapkarev (Кузман Шапкарев) sudarė tautinių dainų kolekciją ir atliko gilias etnografines studijas.

    Bulgarų literatūros tėvu vadinamas Ivan Vazov (Иван Вазов). Kūrinyje „Po jungu“ („Под игото“) pasakoja apie Bulgarijos žmonių gyvenimą ir besitęsiančias kovas su turkais dėl nepriklausomybės ir laisvės. Epinių poemų kolekcijoje „Pamirštųjų epopėja“ („Епопея на забравените“) mini herojus, mirusius Tautos Atgimimo judėjime.
    Poetas Penčo Slavejkov (Пенчо Славейков) į Bulgarijos skaitytojų kolekcijas įnešė naujus europinius literatūros žanrus. Epinių dainų rinkinys „Krovinoji daina“ („Кървава песен“) artimai siejamas su kova prieš turkus. Pejo Javorov (Пейо Яворов) poezija ir dramos iliustruoja užspaustus Bulgarijos kaimiečius, Dimčo Debelianov (Димчо Дебелянов) kūryba išsiskiria jautrumu ir lyrika.

    XX A. – BULGARIJOS LITERATŪRA VAKARŲ EUROPOS KONTEKSTE
    XX a. formuojami nauji Bulgarijos literatūros bruožai. Tai vyksta Simbolizmo ir Vakarų Europos literatūros šešėlyje. Itin pasižymėjo Geo Milev (Гео Милев) – 1925 m. įvykių poetas ir lyrinės poezijos vertėjas.
    Tarpukario laikotarpio iškiliausi rašytojai vadinami „revoliuciniais poetais“. Hristo Smirnenski (Христо Смирненски) – labiausiai išsiskiriantis socialiniu realizmu rašytojas. Nikola Vapcarov (Никола Вапцаров) – proletarinis poetas, 1942 m. nušautas už progresyvius įsitikinimus ir idealus. N. Vapcarov'o „Motoro dainos“ („Моторни песни“) – nuoširdžių eilėraščių kolekcija. 1952 m. rašytojas apdovanotas Tarptautinės Taikos Sąjungos prizu už aktyvią literatūrinę veiklą.
    Dimitar Dimov (Димитър Димов), Dimitar Talev (Димитър Талев) ir Georgi Karaslavov (Георги Караславов) – tik keli gausios, po II-ojo Pasaulinio karo iškilusios rašytojų kartos atstovai. Jų darbuose jaučiama Komunistų partijos kontrolė, pataikavimas stalinizmo stiliui.
    Šiandien Bulgarijos literatūros darbai verčiami į daugiau kaip 23 kalbas ir yra vertinami įvairių pasaulio šalių skaitytojų ir bibliofilų.




    Tekstas apie literatūrą Bulgarijoje ir žymiausius jos atstovus parašytas remiantis

    Žiema žiema, bėk iš… Bulgarijos

    Norėčiau visų paprašyti susikibti rankomis ir ištarti šį burtažodį.

    Žinoma, dėkoju visiems, dalyvavusiems žieminėje blog‘o apklausoje, kurios metu nuspręsta, kad ir šio sezono metu pietietiškoje Bulgarijoje yra ką veikti ir daugelis čia mielai praleistų savo atostogas. Tik kažin, ar niekas nenugirdo mano mielų balsuotojų, entuziastingai palaikiusių mintį, jog Bulgarijoje žiemą taip pat gražu ir įdomu kaip vasarą?.. Puikus rezultatas ir nedrįsčiau prieštarauti... bet, klausykit, juk kas per daug – tas nesveika.
    Argi niekas iš Jūsų nepasiilgo saulės? Aš tai labai.