Po Kalėdų Sofiją užklojo rūko patalai... kol kas be sniego

poKalėdinis pasivaikščiojimas po Sofiją supančius Vitosha kalnus. 

Gerų Naujų metų!

  

 

Savaitgalis Melnike – (ne)alkoholinio vyno paieškos

Melnik – mažiausias Bulgarijos miestas, kuriame planuoti savaitgalį galima paskutinę minutę, netikrinant oro prognozės. Ar šilta, ar šalta, ar drėgna – Melnike yra ką veikti. Juk tai Bulgarijos vynų sostinė.
Šitaip nusprendžiau palydėti vasarą. Pasirinktąjį, paskutinį rugsėjo savaitgalį lijo lietus, tačiau miestelis, įsikūręs vaizdingoje kalnuotoje vietoje, žavintis unikalia Atgimimo laikotarpio namų architektūra pasitiko svetingai.

Mano partneris, kuriam ieškojau nealkoholinio vyno :)

Faktai:
Melnik randasi apie 20 km į pietryčius nuo Sandanski (Сандански) ir apie 95 km į pietus nuo Blagoevgrado (Благоевград). Tai mažiausia vietovė Bulgarijoje turinti miesto statusą.

Miestelyje galite aplankyti:
•    Istorijos muziejų.
•    Boljarska namą/Болярската къща – tai ženklus viduramžių architektūros monumentas, seniausias namas Bulgarijoje.
•    Kordopolovo namą/Кордопуловата къща (1754 m.) – reprezentatyviausias ir didžiausias Tautinio atgimimo (XVIII-XIX a.) architektūros pavyzdys Bulgarijoje. Namo svečių kambaryje yra 24 langai su veneciškai tapytais stiklais. Apatiniame aukšte randasi akmens urvas su milžinišku vyno rūsiu.
•    Pašova namą/Пашова къща (1815 m.), Paskaleev namą/Паскалев къща, Velev namą/Велев къща, Kurtev namą/Куртев къща, Menčev namą/Менчев къща. Šv. Nikolo Stebukladario (1756 m.), Šv. Petro ir Pauliaus (1840 m.), Šv. Jono Pranašautojo ir kitas cerkves.
•    Ant kalno matomos „Šv. Haralampi ir Švč. Mergelės“ viduramžio vienuolyno liekanos su vėlesnės datos koplyčia.
•    Didžiosias Melniko piramides – unikalus gamtos fenomenas, 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu. Įspūdingos piramidžių formos uolos randasi netoli Kurlanovo kaimo. Siekia 100 m aukštį. Į piramides, obeliskus, gotiškas šventyklas, bokštus panašios uolos susiformavo dėl pavasarinės kalnų erozijos ir lietaus.

Keliaujam...

 

Bulgarijoje yra vietos ir maldai

BULGARIJOS STAČIATIKIŲ BAŽNYČIA – KRIKŠČIONYBĖS LOPŠYJE

Nepriklausomos Bulgarijos stačiatikių cerkvės antspaudas, 1869 m.

Bulgarų stačiatikių bažnyčia (Българска православна църква) kilo iš krikščioniškų bendruomenių. Krikščionybę į Bulgariją ir kitas Balkanų teritorijas I a. atnešė apaštalai Paulius ir Andrius. Pradėjus organizuotis pirmosioms krikščionių bendruomenėms IV a., krikščionybė buvo tapusi dominuojančia religija Sofijos, Plovdivo, Varnos ir Edirne miestuose ir jų regionuose.

IV-VI a. barbarų įsiveržimai ir antpuoliai trakų bei slavų gyvenvietėse iššaukė reikšmingus pokyčius dvasinėse krikščionių organizacijose. Atsivertimą stačiatikių bažnyčiai skatinti pradėjo šalies diduomenė. IX a. vid. didžioji dalis bulgarų-slavų, gyvenusių Trakijoje ir Makedonijoje, buvo beveik krikščionys. O Rytų stačiatikių bažnyčia, kaip oficiali religija, įteisinta Caro Boriso I (Цар Борис I) 865 m.
Tuo pačiu metu šalyje vyrauti pradėjo Bizantijos dvasininkų siūlyta graikiškoji liturgija. Tai kėlė grėsmę tiek bulgarų kultūriniam vystymuisi, tiek Bulgarijos valstybei ir vedė vietinio identiteto praradimo link. Brolių Kirilo ir Metodijaus (Кирил и Методий) pasekėjų atvykimas į Bulgariją 886 m. tapo galimybe atgaivinti šalies tautos identitetą. Boris I paskyrė pasekėjus mokyti Bulgarijos dvasininkiją glagolicos alfabeto ir slavų liturgiją perrašyti kirilica. 893 m. graikų dvasininkija išvaryta iš šalies ir graikų kalba liturgijoje pakeista į slavų-bulgarų šnekamąją kalbą.
919 m. bulgarų Archivyskupija paskelbta nepriklausoma ir nacionalinėje taryboje išrinkta prie dominavusios Pentarchijos prisujungiančiu Patriarchatu. 927 m. Bulgarija ir Bizantijos Imperija pasirašė taikos sutartį, kuria užbaigė beveik 20 metų trukusius tarp jų karus. Konstantinopolio Patriarchatas pripažino Bulgarijos stačiatikių bažnyčios statusą. Tad Bulgarijos Patriarchatas tapo pirmąja nepriklausoma ir autonomiška slavų ortodoksų bažnyčia. Jos autonomiškumas pripažintas pirmiau nei Serbijos (1219 m.) ir Rusijos stačiatikių bažnyčių (1596 m.).

ISLAMO IŠŠŪKIS BULGARIJOS STAČIATIKIŲ BAŽNYČIAI

Musulomonų mečetė Sofijoje

Osmanų valdymo laikotarpis (XIV-XIX a.) buvo sunkiausias Bulgarijos stačiatikių bažnyčios istorijoje. Didžioji dalis bulgariškų cerkvių ir vienuolynų, tarp jų ir Patriarcho Katedra Veliko Tarnove (Велико Търново) buvo sulygintos su žeme. Daugelis likusių šventyklų perdarytos į mečetes. Ne islamą išpažįstantieji mokėjo didesnius mokesčius, nepaklusnieji nužeminti ar net žudyti. Apie 1700 m. pradėti persekioti katalikai, norėję atsiverti stačiatikių bažnyčiai.

Kaip ir kitų tikėjimų išpažinėjai, musulmonai taip pat kentėjo religinės laisvės draudimą marksizmo-leninzmo atstovo, Todor Živkov (Тодор Живков), valdymo metais. Todor Živkov kultivavo ateizmą ir uždraudė kitų religinių bendruomenių veiklą. Bulgarijos komunistų rėžimas musulmonų tikėjimą traktavo visiškai priešišku pasaulietinei komunistų ideologijai.
Žlugus komunistų rėžimui, musulmonai Bulgarijoje vėl atgavo religijos laisvę: organizuoti Korano studijavimo kursai, spausdinti musulmonų laikraščiai (tiek bulgariškai, tiek turkiškai).
Šiandien didžiausia dalis Bulgarijos musulmonų populiacijos gyvena šalies šiaurės rytų ir Rodopi kalnų regionuose.

KATALIKŲ BAŽNYČIA VERSUS RYTŲ STAČIATIKIUS
Romos katalikų tikėjimas yra III-oji religija Bulgarijoje. Jos šaknys siekia ankstyvuosius viduramžius, kai IX a. vid. Romos katalikų misionieriai bulgarus bandė atverti į Romos katalikybę.

Bandymai buvo nesėkmingi, nes caras Boris I bulgarus pakrikštijo Rytų stačiatikiais. 1204 m. Bulgarijos Caras Kalojan (Цар Калоян), atlikdamas politinę taktiką, suformavo sąjungą tarp Romos katalikų ir bulgarų stačiatikių bažnyčių. Caras tikėjosi, kad Bizantijos Imperijoje balansuos religinės jėgos. Trumpai gyvavusi sąjunga baigėsi tuo, kad Roma paskelbė karą Bulgarijai ir 1235 m. Bulgarijos Patriarchatą perdarė į Katalikų bažnyčią. Taip buvę iki turkų įsibrovimo į šalį.

Bulgarijos stačiatikių bažnyčia Varnoje

Tačiau Bulgarijai atgavavus nepriklausomybę nuo turkų, Katalikų bažnyčia vėl stiprino savo pozicijas šalyje: atidarinėjo mokyklas, koledžus ir ligonines, užsienyje norėjusiems studijuoti studentams siūlė stipendijas. Bulgarų kunigaikštis Ferdinandas iš Saxe-Coburg-Gotha (Фердинанд, Сакс-Кобург-Гота) pats buvo Vatikano remiamas katalikas. Popiežiaus Jono XXIII dėka įkurta nemažai katalikiškų institucijų, 1925 m. tarp Bulgarijos ir Vatikano užmegzti diplomatiniai santykiai.
Sunkus metas katalikų religijos išpažintojams – komunizmas. 1949 m. kunigams iš užsienio uždrausta skelbti tikėjimą, prastėjo santykiai tarp Bulgarijos ir Vatikano. Per „Katalikų teismus“ 1951-52 m., 60 kunigų nuteisti už darbą Vakarų inteligentų agentūrose, susirinkimus politinės, ekonominės ir militarinės inteligentijos vakaruose. 1950 m. konfiskuota katalikų nuosavybė, uždarytos katalikų mokyklos, koledžai, klubai, o Katalikų bažnyčia visiškai neteko savo statuso.
Pasibaigus T. Živkov rėžimui 1989 m., Romos katalikai Bulgarijoje vėl mėgavosi religine laisve. 1990 m. atstatyti santykiai su Vatikanu ir Bulgarijos vyriausybė pasikviečia Popiežių Joną Paulių II (1920-2005 m.) į Bulgariją. Vizitas įvyko 2002 m. gegužės 23-26 d. Tai buvo pirmasis Romos popiežiaus apsilankymas Bulgarijoje.

PROTESTANTIZMAS – PASIRINKIMO LAISVĖ
Protestantizmas Bulgarijoje - IV–oji šalies religija. Jis šalyje plito nuo 1857-58 m. JAV misionierių dėka. Protestantai steigė bažnyčias, kūrė mokyklas, ligonines, jaunimo klubus, platino Biblijos kopijas ir savo religines publikacijas. Evangelijos Bažnyčių Sąjunga išvertė Bibliją į tuometinę bulgarų kalbą 1871 m. Kadangi protestantai religinėje literatūroje vartojo šnekamąją kalbą, 1878 m. protestantizmas šalyje tapo itin mėgstamas.

RELIGINĖ BULGARIJOS SUDĖTIS ŠIANDIEN

Įdomi statistika – pagal 2005 m. Eurostat „Eurobarometer“ atliktą apklausą, 40% Bulgarijos piliečių atsakė, kad jie „tiki, jog Dievas yra“, likęs 40% atsakė, kad „jie tiki, kad yra kažkas tokio, kaip dvasia ar gyvenimo jėga“, 13% kad „jie netiki nei Dievu, nei dvasios buvimu“ ir 6% neatsakė.

Bulgarijos stačiatikių šventikai

Didžioji dalis gyventojų Bulgarijoje priklauso Bulgarijos stačiatikių bažnyčiai (Българска православна църква, kitur vadinamai ortodoksų). Bulgarijos stačiatikių bažnyčia yra nepriklausoma Rytų stačiatikių bažnyčia su 6,5 mln. narių Bulgarijos Respublikoje ir tarp 1,5 ir 2,0 mln. narių Europos šalyse, Amerikoje ir Australijoje.

Bulgarijos kultūriniame dvasiniame gyvenime nemaža dalis bulgarų priklauso ir kitoms religijoms, kaip Islamas, Katalikybė ir Protestantizmas.

Šv. Sinodo pastatas Sofijoje

Didžiausia dalis musulmonų populiacijos Bulgarijoje šiandien gyvena šalies šiaurės rytų ir Rodopi kalnų regionuose. Pagal 2001 m. Bulgarijos gyventojų surašymą, musulmonai sudarė apie 12,2% religinės populiacijos.
XVI-XVII a. Romos misijonieriai Plovdivo (Пловдив) ir Svištov (Свищов) rajono bulgarus pavertė Romos katalikais. Šiandien šią religiją išpažįsta dauguma jų palikuonių.
Misijonieriai iš JAV bulgarus supažindino su protestantizmu. 1857 m. pradėję misiją Bulgarijoje, tęsė ją iki XX a. I-os pusės. 2001 m. Bulgarijoje buvo 42 000 protestantų.

Pagal 2001 m. Bulgarijos gyventojų surašymą, šalyje gyvena:

Religinė grupė	Populiacija
Bulgarijos stačiatikiai	6,552,751
Musulmonai	966,978
Romos katalikai	43,811
Protestantai krikščionys	42,308
Kiti	14,937
Neidentifikuojantys	283,309
Nenurodyta	24,807
Viso	7,928,901

Tekstas apie religiją Bulgarijoje parašytas remiantis

• Официална Страница На Българската Православна Църква svetaine internete
• About.com internetinėje svetainėje esančia informacija apie religiją Bulgarijoje
• Laisvąja enciklopedija internete Wikipedia.org

Bulgarijos kino duonos įsimintiniausi trupiniai...

Praėjusį kartą aptariau Bulgarijos kino istoriją ir vystymąsį. Šįkart pasidalinsiu , mano nuomone, dėmesio vertais bulgarų kino meno kūriniais. Svarbu paminėti, kad tai ne pačios naujausios kartos filmai... Tad tenka prisipažinti, kad simpatizuoju praėjusio amžiaus bulgarų kinui.

Gal Jūs taip pat norite pasidalinti savo nuomone?

• Ožio ragas/Козият рог  

Premjeros metai: 1971 m.  
Trukmė: 103 minutės. 
Žanras: Drama.  
Režisierius: Metodi Andonov (Методи Андонов). Scenarijus: Nikolaj Chajtov (Николай Хайтов).  
Aprašymas: Tai istorija apie mergaitę, kuri po jos motinos išprievartavimo ir mirties yra auginama tėvo. Ją augina kaip berniuką ir vėliau ji tampa haiduk – keršytoju ir gyvenvietės kalnuose gynėju.
Nominacijos ir apdovanojimai: publikos apdovanojimas Varnoje 1972m., specialus žiuri apdovanojimas Karlovy Vary festivalyje 1972m., Sidabrinis Hugo prizas festivalyje Čikagoje 1973m., Colombo apdovanojimas 1973 m.

• Pranašumas/Авантаж  

Premjeros metai: 1978 m.  
Trukmė: 142 minutės.  
Režisierius: Georgi Dyulgerov (Георги Дюлгеров).  
Aprašymas: Filmas paremtas tikrais faktais ir režisieriaus interviu su policija ir kriminalistais. Rezultate – laisvų ir bebaimių stalininės Bulgarijos dvasių portretas. Filmas spalvingas, išsiskiriantis ryškiu stiliumi ir improvizuota struktūra. 
Nominacijos ir apdovanojimai: Sidabrinis Lokys už geriausią režisūrą Berlyno Filmų Festivalyje 1978 m.

  

• Chan Asparuch/Хан Аспарух  

Premjeros metai: 1984 m.  
Trukmė: 90 minučių.  
Žanras: Istorinė drama.  
Režisierius: Liudmil Stajkov (Людмил Стайков). Scenarijus: Vera Mutafcieva (Вера Мутафчиева).  
Aprašymas: Tai buvusios „Chan Asparuch“ trilogijos sutrumpintas variantas apie Pirmosios Bulgarijos valstybės įkūrimą VII a.  
Nominacijos ir apdovanojimai: Auksinė rožė bei publikos apdovanojimas festivalyje Varnoje 1982 m.

• Šuo stalčiuje/Куче в чекмедже  

 Premjeros metai: 1982 m.  
Trukmė: 86 minutės.  
Režisierius: Dimitar Petkov (Димитър Петков).  
Scenarijus: Rada Moskova (Рада Москова).  
Aprašymas: Pilkuose šaltuose blokuose šuniukui nėra vietos netgi stalčiuje…  
Nominacijos ir apdovanojimai: Apdovanojimas Varnoje 1982 m.

• Ponas vienai dienai/Господин за един ден  

Premjeros metai: 1983 m.  
Trukmė: 86 minutės.  
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Nikolaj Volev (Николай Волев). Scenarijus: Nikola Statkov (Никола Статков).  
Aprašymas: Filmas apie juokingus ir tuo pačiu truputį liūdnus 30 metų gatvės muzikanto Purko nuotykius. Jis pastoviai išgalvoja vis įdomesnių būdų, kaip išvengti vargo, bet, deja, visi jo sprendimai baigiasi fiasko. Vis dėlto ateina diena, kai jis taip pat gali pasijusti oria žavia asmenybe.  
Nominacijos ir apdovanojimai : Apdovanojimas už režisūrą bei apdovanojimas už geriausią Todoro Kolevo (Тодор Колев) vyrišką vaidmenį Tarptautiniame Filmų Festivalyje Gabrove 1985 m.

• Baj Ganio išvyksta į Europą/Бай Ганьо тръгва из Европа  

Premjeros metai: 1985 m.  
Trukmė: 94 minutės.  
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Ivan Ničev (Иван Ничев). 
Scenarijus: Markо Stojčev (Марко Стойчев). 
Aprašymas: Bulgarijos rašytojo Aleko Konstantinov (Алеко Константинов) romano ekranizacija. Filmas pristato Baj Ganio nuotykius kelionės po Europą metu. Tai satyrinis XX a. pradžios bulgaro paveikslas.
Nominacijos ir apdovanojimai: Žiūrimiausio 1990-1994 m. bulgarų filmo apdovanojimas.

• Manevrai V aukšte/Маневри на V етаж  

Premjeros metai: 1985 m. 
Trukmė: 85 minutės.  
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Petar Vasilev (Петър Василев). Scenarijus: Čavdar Šinov (Чавдар Шинов).  
Aprašymas: Danton, Petar ir Andrej dirba kartu. Jų ramų gyvenimą pakeičia žinia, kad vienas jų bus siunčiamas į delegaciją Japonijoje. Tarp jų gimsta varžytuvės ir priešiškumas, bet į Japoniją greičiausiai važiuos pats direktorius…

 

 

• Orkestras be pavadinimo/Оркестър Без Име  

Premjeros metai: 1981 m.  Trukmė: 114 minučių. 
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Liudmil Kirkov (Людмил Кирков).   Scenarijus: Stanislav Stratiev (Станислав Стратиев).
Aprašymas: Tai filmas apie gyvenimą ir bičiulystę. Keturi draugai įkuria muzikinę grupę ir kupini svajonių išjuda į koncertinį turą. Deja, greitai pasirodo, kad tikrasis gyvenimas labai skiriasi nuo jaunatviško idealizmo… 
Nominacijos ir apdovanojimai: 1982 m. – apdovanojimas už režisūrą bei muziką; 1983 m. I Gabrovo apdovanojimas už pilnametražį vaidybinį filmą. 

• Svirplys ausyje/Щурец в ухото  

Premjeros metai: 1976 m.  
Trukmė: 95 minutės.  
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Georgi Stojanov (Георги Стоянов). Scenarijus: Nikola Rusev (Никола Русев).  
Aprašymas: Filmas „kelyje“. 
 Nominacijos ir apdovanojimai: II apdovanojimas Varnos festivalyje 1976 m.

• Smurto laikas/Време на насилие  

Premjeros metai: 1987 m.  
Trukmė: 156 minutės.  
Žanras: Istorinė drama.  
Režisierius: Ljudmil Stajkov (Людмил Стайков). Scenarijus: Ljudmil Stajkov (Людмил Стайков), Georgi Danailov (Георги Данаилов), Michail Kirkov (Михаил Кирков), Radoslav Spasov (Радослав Спасов).
Aprašymas: Anton Dončev romano „Atskyrimo laikas“ (Антон Дончев „Време разделно“) ekranizacija. Filmas pristato turkų viešpatavimo Balkanuose istorines realijas.  
Nominacijos ir apdovanojimai: Filmų federacijos apdovanojimas Ispanijoje 1988 m.

• Margaritas ir Margarita/Маргарит и Маргарита  

Premjeros metai: 1987/1990 m.  
Trukmė: 92 minutės.  
Režisierius: Nikolai Volev (Николай Волев). 
Aprašymas: Tai „tragiškas pasakojimas apie dviejų jaunų žmonių meilę, kurių maištas mokyklai baigiasi prostitucija, prievarta ir mirtimi… Margarita yra viena mirtingiausių femme fatales ekrane“. Filmas šiandien traktuojamas kaip Bulgarijos švietimo sistemos kritika ir pagaliau iššaukia pamatinį socialinės tvarkos klausimą. „Margaritas ir Margarita“ – ryškus ženklas Bulgarijos kino ekranuose 1990 m.

• Ivanas ir Aleksandra/Иван и Александра  

Premjeros metai: 1989 m. 
Trukmė: 86 minutės.  
Režisierius: Ivan Ničev (Иван Ничев). 
Aprašymas: Tai emocinis mėginimas priartėti prie stalinizmo terminų, dominavusių 1950 m. Filmas vaizduoja 11 metų Ivaną ir jo prisirišimą prie klasės draugės Aleksandros, kurios tėvas, buvęs karo herojus, dabar yra laikomas žmonių priešu…  
Nominacijos ir apdovanojimai: Auksinis Lokys Berlyno Filmų Festivalyje.

• 13-oji Princo sužadėtinė/13-ата годеница на принца  

Premjeros metai: 1986 m.  
Trukmė: 85 minutės.  
Žanras: Fantastika (pasaka). 
Režisierius: Ivanka Grabčeva (Иванка Гръбчева). Scenarijus: broliai Mormarevi (братя Мормареви).  
Aprašymas : Karališkoji sargyba pagrobia gražiąją Elenę (Bojana sužadėtinę), kad ištekėtų už princo. Elenai pavyksta pabėgti ir grįžti pas sužadėtinį. Tuo momentu nusileidžia skraidanti lėkštė su 3 svetimos planetos gyventojais…  
Nominacijos ir apdovanojimai : Apdovanojimas už geriausią filmą vaikams festivalyje Varnoje, Bulgarų aktorių susivienijimo apdovanojimas už kostiumus.

• Akmens Kantrybė/Търпението На Камъка  

Premjeros metai: 1998 m.  
Trukmė: 50 minučių.  
Režisierius: Konstantin Bonev (Константин Бонев).
Aprašymas: Konstantin Bonev yra gerai žinomas naujosios Bulgarijos kino kūrėjų kartos dokumentalistas. „Akmens kantrybė“ – garsiausias režisieriaus darbas, filmuotas Kalėdų vakarą mažame Rodopi kalnų kaime. Filme nupiešta senesniųjų kaimo gyventojų diena. Pamiršti gyvenimo ir, panašu, kad mirties, jie užsispyrusiai laikosi įsikibę į šiandieną… 

• Emigrantai/Емигранти  

Premjeros metai: 2002 m.  
Trukmė: 85 minutės. 
Žanras: Komedija, drama. 
Režisierius: Ivailo Christov (Иваило Христов), Liudmil Todorov (Людмил Тодоров). Scenarijus: Liudmil Todorov (Людмил Тодоров).  
Aprašymas: Trys bedarbiai draugai svajoja išvažiuoti į užsienį. Kiekvienas jų turi finansinių, šeimyninių bei emocinių problemų. Jiems pavyksta rasti fizinį darbą geležinkelio stotyje. Atsitiktinai lieka įtraukti į įtartinus interesus. Pakviečiami į mafijos vakarėlį Bistricoje, kur juos laiko konkurentų pasiuntiniais…

• Laiškas į Ameriką/Писмо до Америка  

Premjeros metai: 2001 m.  
Žanras: Drama.  
Režisierius: Iglika Trifonova (Иглика Трифонова).  
Aprašymas: Bulgarijos kino alegoriškas ekspresionizmas kuriasi bulgariškoje etno-psichologijoje ir folklore, tautos mene, Rytų ortodoksų ir pagonių apeigose, mitologijoje, kalboje.
Ivano geriausias draugas Kamen miršta Amerikos ligoninėje. Ivanas nori nuvykti į JAV ir paskutinį kartą pasimatyti su draugu, tačiau negauna vizos. Jis nusprendžia aplankyti visus Bulgarijos kampelius, kuriuose lankėsi draugas. Po kurio laiko „rašo“ specialų video laišką, kuriame pasakoja apie aplankytas vietas ir sutiktus kelyje charakterius, nepelnytai pamirštą išmintį.

• Baš Maistor/Баш Майстор  

Premjeros metai: 1980-1983 m.  
Trukmė: 70 minučių (viena dalis).  
Žanras: Komedija. 
Režisierius: Petar Vasiljev (Петър Василев), Radost Račeva (Радост Рачева).  
Aprašymas: „Baš Maistor ekskursijoje“, „Baš Maistor fermeris“, „Baš Maistor prie jūros“, „Baš Maistor vadovas“ – nesibaigiantys Bulgarijos herojaus nuotykiai.

Kinas - Bulgarijos veidrodis

Bulgarijos kino istorija yra žymima skirtingomis filosofijos ir politikos kryptimis, kuriomis sukurta nemažai istorinių įvykių filmų-reprezentacijų. Norėdama pavaizduoti Bulgarijos filmų istorinę perspektyvą, atliksiu trumpą Bulgarijos kino meno ir pramonės vystymosi apžvalgą.

TRUMPA BULGARIJOS KINO ISTORIJA
Filmai Bulgarijoje kuriami nuo 1915 m. Dažniausiai tai istorinio žanro, dokumentinio tipo filmai (Aleksandr Žekov „Balkanų karas“ (Александър Жеков „Балканската война“, 1913 m.)), vaidybiniai (Vasil Gendov „Meilė yra beprotybė“ (Васил Гендов „Любовта е лудост“, 1917 m.), Boris Grežov „Po Rusijos gaisro“ (Борис Грежов „След пожара над Русия“, 1929 m.) ir Aleksandr Vazov fragmentas „Pylimas“ (Александър Вазов „Грамада“, 1936 m.)).

Kino kritikas Ronald Holloway išskiria kelis Bulgarijos kino istorijos periodus. Įvardina juos spalvomis: Žalieji metai (1958-1970 m.); Raudonieji metai (1971-1983 m.); Juodieji metai (1984-? m.). Tačiau net ir prieš pirmąjį kino kritiko išskirtą laikotarpį Bulgarijos kine vyko įvairūs kūrybiniai procesai.

Po II-ojo pasaulinio karo ir socialistų valstybės įkūrimo 1944 m. kino pramonė nacionalizuota. Boriso Borozanov „Sakalas Kalinas“ (Борис Борозанов „Калин Орелът“, 1950 m.) – vienas pirmųjų šio laikotarpio filmų. Jame pristatoma kovotojo prieš turkų spaudimą lemtis. Filmas priskiriamas prie socialistinio realizmo tradicijų filmotekos, kurioje 1950 m. kurti filmai atskleidžia įsipareigojimą praeities ir dabarties tautos problemoms.

„Aliarmas“ („Тревога“, 1951 m.) – vienas pirmųjų kinematografo ir dokumentalisto Zahari Žandov (Захари Жандов) filmų. Tai pusiau dokumentinė istorija apie dalinimąsi politine ištikimybe vienoje bulgarų šeimoje paskutinėmis II-ojo pasaulinio karo dienomis.

1950 m. daugelio sukurtų filmų temos susijusios su Bulgarijos istorijos problemomis. Geras pavyzdys, iliustruojantis istorinių filmų tematiką - Dako Dakovski „Po jungu“ (Дако Даковски „Под игото“ 1952 m.) – Bulgarijos klasikinio poeto Ivan Vazov (Иван Вазов) novelės ekranizacija. Filmas atkreipia dėmesį į 1800 m. sukilimą prieš turkų jungą.

I. Žalieji metai
Kaip jau minėjau, Ronald Holloway pirmąjį Bulgarijos kino vystymosi periodą pavadina Žaliaisiais metais. Šis laikotarpis, pasižymėjęs „poetiniu realizmu“, tęsėsi iki 1970 m. Zenitą pasiekė 1960 m. viduryje. Šios „bangos“ kritimas itin ryžtingai buvo keliamas po trumpos Chruščiovo eros „atlydžio“. Jį inicijavo režisierė Binka Želiazkova „Pririštu balionu“ (Бинка Желязкова „Привързаният балон“, 1967 m.).

„Šipka herojai“ („Героите на Шипка“, 1955 m.) – dar vienas filmas, sukurtas bendradarbiaujant su Sovietų Sąjunga, režisuotas Sergei Vasilev (Сергей Василев). Filmas koncentruojasi į lemtingąjį Rusijos-Turkijos mūšį, vykusį Stara Planina kalnų viršukalnėje Šipka.

Kai kurie to laikotarpio filmai buvę tokie kontroversiški, kad niekada net nebuvo rodomi didžiajame ekrane. O kiti netgi užkirto kelią tolimesniam režisierių ir rašytojų bendradarbiavimui. Pavyzdžiui, „Pirma pamoka“ („Първи урок“, 1960 m.) bei „Saulė ir šešėlis“ („Слънцето и сянката“, 1962 m.) padėjo tašką Rangel Valčanov (Рангел Вълчанов) ir Valeri Petrov (Валери Петров) režisieriškam-poetiškam bendradarbiavimui.

Poetiškojo kino kryptis gerai išsilaikė ir 1960 m. Tai buvo pažymėta Binkos Želiaskov „Mes buvome jauni“ („A Бяхме млади“, 1961 m.) ir Valo Radev „Persikų vagis“ („Крадецът на праскови”, 1964 m.) filmų pasirodymu.

Paskutinis ženklus šio periodo filmas – Todor Dinov ir Hristo Hristov „Ikonostasas“ (Тодор Динов и Христо Христов „Иконостасът“, 1969 m.). Filme vaizduojamas XIX a. Bulgarijos renesansas.

Šiame Bulgarijos kino periode debiutavo pirmoji režisierių karta. Režisierių Borislav Sharaliev, Zako Heskia, Vulo Radev, Binka Želiazkova, Hristo Ganev, Nikola Korabov, Hristo Hristov, Hristo Piskov, Rangel Valčanov filmai vadinami bene svarbiausiais Bulgarijos kino istorijoje. Rangel Valčanov „Mažoje saloje“ (Рангел Вълчанов „На малкия остров“, 1958 m.) yra Bulgarijos kino istorijos nuorodos taškas į tarptautinį ekraną – tai pirmasis Bulgarijos filmas, gavęs tarptautinį pripažinimą.

II. Raudonieji metai
1971-1983 m. Bulgarijos kinas susirūpino politinėmis ir istorinėmis temomis. 1970 m., politinio cinizmo ir nusivylimo metais, Bulgarijos kino kalba iš poetinės tapo alegoriška ir ironiška. Filosofinė ir moralinė parabolė, politinė alegorija ir karti satyra tapo dominuojančiu žanru šiais dviem dešimtmečiais. Pavyzdžiui, filmai „Laukinių kiškių surašymas“ („Преброяване на дивите зайци“, 1973 m.), „Svirplys ausyje“ („Щурец в ухото“, 1976“ m.), „Baseinas“ („Басейнът“, 1977 m.), „Kur mes einame?“ („За къде пътувате?“, 1986 m.) – tik keli šios krypties pavyzdžiai. Labiausiai vertinami „Pranašumas“ („Авантаж“, 1977 m.) ir „Nežinomo kareivio lakuoti batai“ („Лачените обувки на незнайния воин“, 1979 m.) – vėlyvieji klasikinio poetinio realizmo pavyzdžiai.

Raudonųjų metų periodas turėjo vieną svarbų tašką. Tai 1972 m. režisieriaus Metodi Andonov „Ožkos ragas“ (Методи Андонов „Козият рог“). Senovės tragedijos stiliumi sukurtame filme plėtojama giminės identiteto problema. „Ožkos ragas“ į kino teatrus atvedė trečdalį Bulgarijos populiacijos.

Bulgarijos kino persilaužimas į pasaulinio kino lygmenį įvyko 1977-79 m. su, jau minėta, Žaliųjų metų kartos režisiere Binka Želiazkova ir jos filmu „Baseinas“ („Басейнът“, 1977 m.). Filmas laimėjo Aukso medalį 1977 m. Maskvos filmų festivalyje. Georgi Diulgerov „Pranašumas“ (Георги Дюлгеров „Авантаж“) už režisūrą Berlyno filmų festivalyje 1978 m. apdovanotas Sidabriniu Lokiu. Rangel Valčanov šedevras „Nežinomo kareivio lakuoti odiniai batai“ („Лачените обувки на незнайния воин“) – lyrinė poema apie silpnėjančią valstiečių kultūrą. Filmas „atidarė“ Londono kino filmų festivalį 1979 m. ir laimėjo Grand Prix Naujajame Delfyje.

Paskutinis šio laikotarpio Bulgarijos kino pripažinimas įvyko Venecijos kino festivalyje 1983 m. su Veselin Branev „Centrinis Viešbutis” (Веселин Бранев „Хотел Централ“, 1983 m.). Filmas apie nekaltą jauną mergaitę iš provincijos, kurią klaidingai areštuoja policija politinės paranojos po coup d’etat 1934 m. Ji atvežama į viešbutį tarnauti kambarine, naudojama ir prievartaujama kaip miesto prostitutė. Kaip bebūtų, herojė sugeba moraliai išsilaikyti ir ištvirkimą maskuoja.

Vėliau Bulgarijos kinas „laidojamas“ epinių megareginių, skirtų Bulgarijos valstybės trylikos-šimtmečių jubiliejui pažymėti. Vienas jų, Liudmil Staikov 3 dalių ekstravagandiškas epas „Chan Asparuch“ (Людмил Стайков „Хан Аспарух“, 1981 m.). Tai vienas brangiausių filmų Bulgarijos nacionalinio kino istorijoje (dėl įmantrių kostiumų ir masinių scenų). „Chan Asparuch“ sugebėjo surinkti 11 milijonų žiūrovų (o juk šalyje tada gyventa apie 9 milijonus (!)). Dėl tokio populiarumo kino studija Warner Brothers 1984 m. išleido sutrumpintą filmo versiją anglų kalba – „681 m. Chano Šlovė“.

Ankstyvieji 1980 m., tam tikra prasme, žymi istorinių ir socio-politinių temų filmų kulminaciją. Istoriniai filmai, pavyzdžiui, Liudmil Staikov „Chan Asparuch“, Borislav Šaraliev „Boris I“ (Борислав Шаралиев „Борис I“), Georgi Stojanov „Konstantinas Filosofas“ (Георги Стоянов „Константин Философ“) pažymi šį Bulgarijos kino periodą kaip vieną produktyviausių ir sėkmingiausių. Jais užbaigiamas antrasis Bulgarijos kino periodas.

III. Juodieji metai
Apžvelgdamas Bulgarijos kino istoriją, kino kritikas Ronald Holloway tęsia spalvinę kodifikaciją ir paskutinį dešimtmetį nuspalvina juodai.
Pagrindinė priežastis, smukdžiusi Bulgarijos kiną yra ta pati, kas vėliau šalyje sužlugdė socialistinę sistemą (beje, ir visoje Rytų Europoje). Kaip bebūtų, „palyginus su paskutiniu dešimtmečiu, šio laikotarpio filmai atrodė geriau „old hat“, ir periodas yra svarbus trečiosios kartos režisierių debiutų pasirodymu. Tai yra pirmoji režisierių karta baigusi Sofijos Filmo ir Teatro Akademiją (Академия по театрално и филмово искуство). Kiti režisieriai tobulinosi užsienyje. Vienas jų, Nikolai Volev (Николай Волев) – kino studijas baigė Londone, vėliau tarptautiniu mastu kūrė dokumentinius filmus. Taip pat Henri Kulev (Хенри Кулев) – kontrаversiškas animatorius, studijavęs Maskvoje. Peter Popzlatev (Петър Попзлатев) studijas baigė Paryžiuje.

Keletas atmintinų dešimtmečio filmų yra jaunų režisierių debiutai. Rumiana Petkova „Leidžiantis į žemę“ (Румяна Петкова „Приземяване‘“ 1985 m.) ir Iskra Josifova „Meilės terapija“ (Искра Йосифова „Любовна терапия“, 1987 m.) – apibūdinami kaip 2 genialūs feministiniai darbai. Chaim Koen „Išsaugokite mažuosius gyvūnus“ (Хаим Коен „Защитете дребните животни“, 1988 m.), Ivan Rosenov „Sustojimas nepažįstamiems“ (Иван Росенов „Спирка за непознати“, 1989 m.) – tarsi įėjimas į New School Cinema Transition Festival New York‘e 1993 m. Peter Popzlatev „Aš, Grafienė“ (Петър Попзлатев „Аз, Графинята“, 1989 m.) – narkomano gyvenimo kronika, kuria režisierius laimėjo mažiausiai 5 tarptautinius apdovanojimus. Liudmil Todorov „Bėgantys šunys“ (Людмил Тодоров „Бягащи кучета“, 1989 m.) ir „Vieno nevykėlio meilės vasara“ („Любовното лято на един льохман“, 1990 m.) – žavūs rinktiniai filmai, kupini nostalgijos išėjusiems po savižudybės draugams. Krasimir Krumov „Exitus“ (Красимир Крумов „Екзитус“, 1989 m.) ir „Tylėjimas“ („Мълчанието“, 1991 m.) – 2 niūrios politinės ir moralinės alegorijos, Bulgarijos filmų horizonte žyminčios naujus talentus. Taip pat Dočo Bodžakov „Tu, kuris esi danguje“ (Дочо Боджаков „Ти, който си на небето“, 1990 m.) ir „Šulinys“ („Кладенецът“, 1991 m.) – kitas įėjimas į New School Cinema in Transition Festivalį, ir kitas „karštas“ taškas ženkliausių Bulgarijos kino kūrėjų sąraše.
Šie trečiosios kartos režisieriai, jų senieji kolegos Nikolai Volev (Николай Волев), Georgi Diulgerov (Георги Дюлгеров), Ivan Andonov (Иван Андонов), Rangel Valčanov (Рангел Вълчанов), su naujais iššūkiais šiandien kuria Bulgarijos kiną ir tiki viltimi, kad Baltieji metai yra visai čia pat.

to be continued... Kitą kartą apžvelgsiu savo mėgstamiausius Bulgarijos kinematografų kūrinius.

Tekstas apie kiną Bulgarijoje paruoštas remiantis

• The Canadian Film Institute medžiaga
• Irena Nikolova straipsniu „Unwritten/written/rewriten histories: Chano ir Boriso I šlovė kaip alternatyvūs istoriniai naratyvai Bulgarijos kine“
• Ronald Holloway tekstai „Bulgaria: The Cinema of Poetics“, „Post New Wave Cinema in the Soviet Union and Eastern Europe“ iš Dragomir R. Radev internetinės svetainės “BulgariaFAQ“
• Bulgarų rekomendacijomis ir komentarais