Tai daro pasaulį gražesniu...

TRUMPA BULGARIJOS TAPYBOS ISTORIJOS APŽVALGA
Kaip pati Bulgarijos istorija, taip ir jos menas artimai susijęs su Europos vystymusi. Šalies tapybos istorija prasideda dar prieš 1 300 metų, kai buvo įkurta Bulgarijos valstybė. Tuo metu naujai susikūrusi valstybė traktuota Balkanų kultūrinės tradicijos dalimi.
San Stefano prieangio freska
Ankstyvaisias viduramžiais Bulgarijos kultūra ir edukacija itin skatinta brolių Kirilo ir Metodijaus bei jų pasekėjų misijomis. Broliai tarp slavų bendruomenių Europoje platino kirilicos alfabetą.
Dar nuo XIII–XIV a. Bulgarijos vardą garsina šalies ikonų tapytojai. Veliko Turnovo (Велико Търново) tapybos mokyklos auklėtiniai plėtojo įprastas ikonų tapybos taisykles ir puoselėjo Rytų bažnyčios meną.
Po Bulgarijos tautinio atgimimo, XIX a., šalyje pradėjo steigtis Meno mokyklos. Jas yra baigę daugelis šiandien pasaulyje pripažintų menininkų. 

Tapyba 1920-aisiais metais (pagal meno kritikę Rada Bieberstein)
1920 metai pristato kritišką Bulgarijos meno vystymosi periodą. Bularijoje kilo diskusijos dėl modernaus vakarietiško meno ir jo idėjų. Tik keletą dešimtmečių vėliau menas Bulgarijoje sulaužė stačiatikių ikonų piešimo taisykles ir atkreipė dėmesį į pasaulietinį meną.
Tiesa, Vakarų Europos menininis stilius kaip akademizmas ir liberalizmas buvo populiarūs Bulgarijoje dar prieš 1920 m. Bet tai buvo susiję tik su šiuo dešimtmečiu, nes šalies, esančios Europos žemėlapio pakrašty, kūrėjai sugebėjo tik kopijuoti ir pritaikyti formalius Vakarų Europos menininkų bruožus savo vietinėms temoms iliustruoti. Iki tol Bulgarijos menininkai vakarietiško meno tendencijomis pirmiausia siekė užmiršti tautinio meno netektį (dėl 5 amžius trukusio osmanų dominavimo jų žemėse).
Realistiniam ir impresionistiniam akademizmui pirmą kartą paprieštarauta 1920 m. Bulgarijos menininkai pajuto poreikį kurti kažką naują ir tik sau patiems. Tai buvo jauna, užsienyje studijavusi menininkų ir intelektualų karta. Savo šalyje jie norėjo vystyti Vakarų Europoje surinktas idėjas ir įspūdžius, siekė nepriklausomos Bulgarijos meną įlieti į Europos kultūrinę aplinką.
Senieji menininkai, turėję konservatyvesnį supratimą, kūrė nacionalinį, liaudiško stiliaus meną. Tapė kasdienes žmonių gyvenimo scenas, iliustravo tradicijas. Tokiais tapybos darbais pildė realistinio akademizmo stiliaus archyvą. Modernūs menininkai Bulgarijos tautos bruožus matė žmonių sielose ir senovės istorijoje, kuriuos reiškė net be konkretaus meninio stiliaus.
Susidūrę su socialiniu triukšmu ir nesėkmėmis, menininkai pirmą kartą pradėjo vystyti liaudies meną.
Tad 1920 m. tapyba ir tapybos kritika Bulgarijoje yra vadinamos moderniomis ir novatoriškomis. Deja, šis modernizmo laikotarpis tęsėsi tik 6 metus. Ir tai buvo per maža laiko, kad jis vystytųsi taip, kaip Centrinėje Europoje. Po to tik mažas meninis ir intelektualinis potencialas bendradarbiavo ir kūrė kažką naujo.
Šiandien Bulgarijos menas reprezentuoja pozityvias ir progresyvias Bulgarijos kultūros tradicijas.

MENO GALERIJOS SOFIJOJE
Nacionalinė užsienio meno galerija Sofijoje
  • Nacionalinė Meno Galerija (Националната художествена галерия). Adresas: 1 Kniaz Battenberg aikštė. Galerija didžiuojasi turtingiausia ir vertingiausia kelių kartų Bulgarijos meistrų darbų kolekcija.
  • Šv. Kirilo ir Metodijaus Užsienio Meno Galerija (Националната галерия за чуждестранно изкуство). Adresas: 19-ti Fevruari g. (ул. „19-ти февруари”), netoli Šv. Alexandro Nevski katedros). Laikomos pastoviai vertinamos bulgarų ir užsienio menininkų darbų kolekcijos ir organizuojamos parodos.
  • Bulgarijos Menininkų Sąjungos Meno Galerija (Галерия на Съюз на българските художници). Adresas: 6 Šipka g. (ул. Шипка 6).
  • Sofijos miesto meno galerija (Софийска градска галерия). Adresas: 1 Gen. Gurko g. (ул. „Ген. Гурко“ 1).
Modernių Bulgarijos menininkų ir skulptorių parodas galima pamatyti šimtuose privačių meno galerijų Sofijoje ir kituose dideliuose Bulgarijos miestuose. 



ŽYMIAUSI BULGARIJOS TAPYBOS ATSTOVAI

Ana Podekova/Ана Подекова gimė 1976 m. spalio 22 d. Sofijoje (София). Jos paveikslai buvo išstatyti daugelyje miestų Bulgarijoje bei Budapešte (Vengrija). A. Podekovos menas kupinas grėsmės bei paslaptingumo. Kartais groteskiškos bei beformės figūros žadina išgąstį bei neša su savim žmogiškųjų silpnybių neigimą.
Be paveikslų menininkė kuria instaliacijas ir skulptūrą.

Ana Podekova „Conditions of the calcium“




Antoaneta Kirilova Ilčeva/Антоанета Кирилова Илчева
Antoaneta Kirilova Ilčeva „Reflection”
Tapytoja gimė 1975 m. balandžio 3d. Veliko Tarnove (Велико Търново). 1994 m. baigė „Vičo Grančarov“ („Вичо Гранчаров“) meno mokyklą. Paskui mokslus tęsė Kirilo ir Metodijaus Universitete (Великотърновски университет „Св. Св. Кирил и Методи“), profesoriaus Nikola Hadžitanev (Никола Хаджитанев) ir Hristo Neikov (Христо Нейков) klasėje. 1999 m. apsigynė grafikos specialybės magistrą. Iki šiol menininkė demonstravo savo darbus parodose Veliko Tarnove, Varnoje, Plevene, Sofijoje ir kituose Bulgarijos miestuose. Daugelis jos darbų randasi privačiose kolekcijose Bulgarijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Jungtinėse Valstijose. Nuo 2001 m. yra „Veliko Tarnovo menininkų grupės“ narė. Šiuo metu gyvena ir dirba Veliko Turnove.


Daniela Markova/Даниела Маркова gimė 1961 m. rugpjūčio 27 d. Plovdive (Пловдив). 1986 m. baigė tapybos kryptį Menų Akademijoje Sofijoje (Художествена Академия София). Dalyvavo daugelyje šalies ir tarptautinėse parodose.
Šiuo metu dirba menų dėstytoja Plovdivo „P. Hilendarski“ Universitete (Пловдивски Унивеситет „П. Хилендарски“).
Menininkė – daugelių monogramų apie meno teoriją, metodus bei meno terapiją autorė. Daniela Markova yra Plovdivo Tapytojų Susivienijimo narys.
Daniela Markova „Дървета - маслени бои“
Georgi Petrov/Георги Петров gimė 1978 m. liepos 25 d. Dobriče (Добрич). Nuo 1997 m. gyvena ir dirba Sofijoje (София). Jo meninis darbas pradėtas vertinti dar 1995 m., kai buvo suorganizuota pirmoji jo paveikslų paroda gimtajame mieste. Tada G. Petrov turėjo tik 17 metų. Jo paveikslai naudoti knygų iliustracijose: Genki Petrovos (Генки Петрова) „Gyvenimo atmintis“ („Спомен за живот“), „Atidėta apokalipsė“ („Отсрочен апокалипсис“), „Nelaukti žodžiai“ („Внезапни думи“), „Myliu žodžius apie Tave“ („Обичам думите за тебе“) bei Nadežda Zaharieva „Debesuota“ (Надежда Захариева „Облачно“).
Georgi Petrov iki šiol dalyvavo virš 18 parodų, kai kurios jų organizuotos užsienyje (Paryžiuje, Berlyne, Budapešte, Lenkijoje).

Georgi Petrov „Sozopolis”


Ivailo Hadžinačev/Ивайло Хаджиначев gimė 1973 m. Burgas (Бургас). 1994-1999 m. studijavo tapybą ir ikonografiją Veliko Tarnovo Universitete (Великотырновский университет). Specializavosi portretų ir ikonų tapyboje, dalyvavo daugelyje parodų. Užsiėmė ikonų reprodukcijomis bei Veliko Tarnovo regiono cerkvių sienų tapyba. Pagal klientų užsakymus iš Italijos, Vokietijos, Anglijos, Šveicarijos, Švedijos, Norvegijos, Lenkijos yra nutapęs daugiau kaip 800 portretų.



Ivailo Hadžinačev „Jėzus Kristus Pontokratorius“

Johan Jotov/Йохан Йотов gimė 1960 m. spalio 28 d. Plevene (Плевен). 1980 m. baigė plastinių menų licėjų, o paskui savo meninę edukaciją tęsė Grafikos fakultete, Menų Akademijoje Sofijoje (Художествена Академия София). Studijas baigė 1988 m., o po 4 metų toje pačioje mokykloje pradėjo dirbti asistentu. 1997 m. buvo išsiųstas 3 mėnesių stipendijai į Austriją, o po metų dirbo bei demonstravo savo paveikslus prof. Nika Titca galerijoje, Austrijoje.
Johan Jotov
 Prie svarbesnių Johan Jotov parodų priskiriamos:
  • paroda Meksikoje ir Ekvadore – 1990 m.
  • paroda Sofijoje 1991 m.
  • Tarptautinis Grafikos Konkursas Ispanijoje – 1995 m.
  • parodos Vokietijoje ir Jugoslavijoje – 1996 m.
  • Tarptautinė Grafikos Trienalė Krokuvoje – 1997 m.
  • paroda Viedene – 1997 m.
  • II Tarptautinė Trienalė Sofijoje – 1998 m.

Marija Kolučeva/Мария Колучева gimė Plovdive (Пловдив), vadinamame Bulgarijos „menininkų mieste“. Savo išsilavinimą įgijo Sofijoje bei Quebec Kanadoje. Šiuo metu dirba Brooklyn Public Library kur organizuoja Bulgarijos kultūrą skatinačius kultūrinius ir meninius vakarus.
Marija Kolučeva „Povas”.

Niki Marinov/Ники Маринов gimė 1966 m. gruodžio 27 d. Plovdive (Пловдив). 1985 m. baigė Aukštąją Canko Lavrenov vardo Menų mokyklą Plovdive (училище „Цанко Лавренов“ Пловдив). Nuo 1985 m. yra Bulgarų Menininkų Susivienijimo, o nuo 1991 m. Plovdivo Menininkų susivienijimo narys. 1997 m. baigė „Tapybos“ studijas Valentino Kolevo (Валентин Колев) klasėje, Menų Akademijoje Sofijoje (Художествена Академия София). Nuo 1997 m. yra Tarptautinės Menininkų IAA (UNESCO) Asociacijos narys.
Jo paveikslai buvo rodomi daugelyje parodų Bulgarijoje, Danijoje ir Vokietijoje. Jo tapyba kupina ženklų, kartu „perskrendančių dvejose erdvėse”. Niki Marinov abstrakcijos primena vienu žodžiu sekamas pasakas.

Niki Marinov „Vienas didelis namas“

Pavel Mitkov/Павел Митков gimė 1977 m. rugpjūčio 17 d. Sofijoje (София). Baigė Sodininkystės ir kraištovaizdžio architektūros fakultetą Miškininkystės Universitete Sofijoje (Лесотехнически Университет). Nuo 1993 m. pradėjo reikštis gabumai tapyboje. Pagrindiniai jo paveikslų motyvai: peizažai, jūra, seni bulgarų architektūros namai, miestovaizdžiai, gėlės bei abstrakcijos.
Pavel Mitkov tapyba



P. Mitkovo paveikslai demonstruojami daugelyje parodų bei meno vakarėliuose, tarp kurių:
  • 1998 m. – National Gallery for Foreign Art – Sofija, Bulgarija
  • 1998 m. – World Innovation Congress – Manila, Filipinai
  • 1998 m. – World Innovation Congress – Dubajus, Saudo Arabija
  • 2000 m. – Tesalonikai, Graikija
  • 2001 m. – Impression – Plovdivas, Bulgarija
  • 2003 m. sausio 23 d. – Budapeštas, Vengrija
  • 2003 m. balandžio 8 d. – Viena, Austrija
Pavlo Mitkovo meną vertina daugelis pasaulio kolekcionierių. Jo paveikslų turi buvęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bei Belgijos karalius Albertas II.



Petjo Denev/Петьо Денев
Petjo Denev „Europa”
gimė 1971 m. balandžio 24 d. Stara Zagoroje (Стара Загора). 1990 m. baigė „Dečko Uzunov” vardo Menų Mokyklą Kazanlake („Дечко Узунов” Академия на изкуството в Казанлък) Cvetano Petrovo (Цветан Петров) kryptį. 1997 m. baigė tapybą „Julius Pinkas Pascin” Laisvojo Meno koledže Sofijoje, Nikolai Maistorov (Николай Майсторов) ir Dolores Dilova (Долорес Дилова) kryptį.

P. Denev turėjo progą pristatyti savo meną daugelyje parodų Sofijoje ir Stara Zagoroje, užsienio meno galerijose: De Sigarenfabriek Delft – Olandija, „Pablo Ruiz Picasso“ Sala de Exposiciones Didier Daurat – Art Gallery Elektra – Ispanija bei Art Gallery „Nailon“ – Turkija.


Rosica Antonova/Росица Антонова
Rosica Antonova „Ikona”
gimė 1979 m. Sofijoje (София). Yra Menų Akademijos Sofijoje (Художествена Академия София) absolventė. Specializuojasi sienų tapyboje, dirba ikonografijos ir piešimo srityje. Savo darbuose eksperimentuoja skirtingomis technikomis. Yra daugelio ikonų autorė bei dalyvavo „Sveti Atanas“ Kalište (Калище) cerkvių freskų bei altorių ikonų Tčekotinski Vienuolyne (Чекотински Манастир) kūryboje. Rosica Antonova tapo portretus, peizažus bei siurrealistines kompozicijas.


Valery Cenov/Валери Ценов gimė 1961 m. spalio 27 d. Letčevo (Лечево) kaime, netoli Montana miesto Bulgarijoje. 1981 m. baigė Menų mokyklą Plovdive (Художествено училище в Пловдив), o 1983-1989 m. studijavo Menų Akademijoje Sofijoje (Художествена Академия София) profesoriaus Borislavo Stoev (Борислав Стоев) klasėje.
„Valery Cenov bulgarų tapyboje yra savotiškas fenomenas. Jo paveikslai užgožia poetiška verte bei gilia mistika. Jaunos moterys jo paveiksluose tarsi veda į magišką kelionę, kuri baigiasi taške, esančiame tarp realiojo ir dieviškojo pasaulių. Iš kartais besišypsančių, kartais melancholiškų, o kartais ikoniškų jų veidų spindi Ramybė“.
Valery Cenov „Ieva”

Vasilen Vasevski/Василен Васевски gimė 1969 m. rugpjūčio 9 d. Bulgarijoje. 1997 m. baigė studijas Menų Akademijoje Sofijoje (Художествена Академия София), o 2003 m. grafinio dizaino kryptį Indiana-Purdue University, Fort Wayne (USA). Nuo 1999 m. gyvena ir dirba Jungtinėse Valstijose.
Vasilen Vasevski paveikslai rodyti daugiau kaip 20 parodų Bulgarijoje, Jungtinėse Valstijose, Kroatijoje, Švedijoje bei Prancūzijoje. Šiuo metu yra laikomas nuosavą stilių turinčiu bulgarų tapytoju. Jo braižą atpažįsta viso pasaulio meno žinovai.
Vasilen Vasevski „Altoriams“ iš ciklo „Į gilumą“



Venci-Vencislav Piriankov/Венци-Венцислав Пирянков
Venci-Vencislav Piriankov „Lover“
gimė 1971 m. Šumene (Шумен). Jaunystėje mokėsi pas žinomą bulgarų tapytoją Anastas Konstantinovą (Анастас Константинов). Metus studijavo Menų Akademijoje Sofijoje (Художествена Академия София), po to išvažiavo į Lenkiją studijų tęsti Poznanės ASP. Baigė 1995 m.
V. Piriankov būdamas jaunas siekė meniškos brandos ir dar licėjuje pradėjo organizuoti savo darbų parodas Plovdivo galerijose.
V. Piriankov tapyba stebina dviejų erdvių jungtimi: erotine ir sacrum. Paveiksle iliustruotos sferos, susijusios su erotika, įkūnijimas.


Vladimir Dimitrov-Meistras/Владимир Димитров-Майстора 1882-1960 m. Bulgarijos dailininkas ir mokytojas. 1903 m. įstojo į Tapybos Mokyklą Sofijoje, kur buvo pradėtas vadinti „Meistru“ („Майстора“).
Vladimir Dimitrov-Meistras „Autoportretas“
Vladimir Dimitrov laikomas vienu talentingiausių XX a. Bulgarijos dailininkų ir, tikriausiai, labiausiai išsiskiriančiu stiliumi Bulgarijos tapyboje. Jo portretai ir kompozicijos išreikštos spalvomis, idealia piešinių kokybe ir aukštu simboliniu ryžtu.
Jo darbuose išsiskiria gilus liaudies charakteris su savyje išsaugotomis šalies etno tradicijomis.
Vl. Dimitrov-Meistro darbai vadinami „konstrukciniu“ realizmu. „Nebuvo nė vieno bulgaro menininko XX a., kuris taip „statė“ formas: drąsiai ir plačiais kontūrais, stabilia architektonika, monumentalumu, skulptūrine materija ir konstrukciniu aiškumu“. To pasekoje jo tapybos bruožai iškelti ir paviešinti kaip pagrindinė struktūra.

Vladimir Dimitrov-Meistras „Kaimietis su kauptuku”
Po XX a. karų dailininko stiliuje ir estetikoje pasirodė akivaizdūs pokyčiai. Tai buvo susiję su grįžimu prie naivaus meno, dominavusio visose Bulgarijos kūrybos srityse.
Vladimir Dimitrov-Maistora Meno Galerija (Художествена Галерия „Владимир Димитров–Майстора“)
„Patriarh Evtimii“ g. 20, Kiustendil



Tekstas apie tapybą Bulgarijoje parašytas remiantis
Bulgarijos meninkų darbus taip pat galite apžvelgti internete
  • O pismeneh“ internetinėje svetainėje apie Bulgariją

Savaitgalis Melnike – (ne)alkoholinio vyno paieškos

Melnik – mažiausias Bulgarijos miestas, kuriame planuoti savaitgalį galima paskutinę minutę, netikrinant oro prognozės. Ar šilta, ar šalta, ar drėgna – Melnike yra ką veikti. Juk tai Bulgarijos vynų sostinė.
Šitaip nusprendžiau palydėti vasarą. Pasirinktąjį, paskutinį rugsėjo savaitgalį lijo lietus, tačiau miestelis, įsikūręs vaizdingoje kalnuotoje vietoje, žavintis unikalia Atgimimo laikotarpio namų architektūra pasitiko svetingai.


Mano partneris, kuriam ieškojau nealkoholinio vyno :)

Faktai:
Melnik randasi apie 20 km į pietryčius nuo Sandanski (Сандански) ir apie 95 km į pietus nuo Blagoevgrado (Благоевград). Tai mažiausia vietovė Bulgarijoje turinti miesto statusą.

Miestelyje galite aplankyti:
•    Istorijos muziejų.
•    Boljarska namą/Болярската къща – tai ženklus viduramžių architektūros monumentas, seniausias namas Bulgarijoje.
•    Kordopolovo namą/Кордопуловата къща (1754 m.) – reprezentatyviausias ir didžiausias Tautinio atgimimo (XVIII-XIX a.) architektūros pavyzdys Bulgarijoje. Namo svečių kambaryje yra 24 langai su veneciškai tapytais stiklais. Apatiniame aukšte randasi akmens urvas su milžinišku vyno rūsiu.
•    Pašova namą/Пашова къща (1815 m.), Paskaleev namą/Паскалев къща, Velev namą/Велев къща, Kurtev namą/Куртев къща, Menčev namą/Менчев къща. Šv. Nikolo Stebukladario (1756 m.), Šv. Petro ir Pauliaus (1840 m.), Šv. Jono Pranašautojo ir kitas cerkves.
•    Ant kalno matomos „Šv. Haralampi ir Švč. Mergelės“ viduramžio vienuolyno liekanos su vėlesnės datos koplyčia.
•    Didžiosias Melniko piramides – unikalus gamtos fenomenas, 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu. Įspūdingos piramidžių formos uolos randasi netoli Kurlanovo kaimo. Siekia 100 m aukštį. Į piramides, obeliskus, gotiškas šventyklas, bokštus panašios uolos susiformavo dėl pavasarinės kalnų erozijos ir lietaus.

Keliaujam...



Bulgarijoje yra vietos ir maldai

BULGARIJOS STAČIATIKIŲ BAŽNYČIA – KRIKŠČIONYBĖS LOPŠYJE
Nepriklausomos Bulgarijos stačiatikių cerkvės antspaudas, 1869 m.
Bulgarų stačiatikių bažnyčia (Българска православна църква) kilo iš krikščioniškų bendruomenių. Krikščionybę į Bulgariją ir kitas Balkanų teritorijas I a. atnešė apaštalai Paulius ir Andrius. Pradėjus organizuotis pirmosioms krikščionių bendruomenėms IV a., krikščionybė buvo tapusi dominuojančia religija Sofijos, Plovdivo, Varnos ir Edirne miestuose ir jų regionuose.
IV-VI a. barbarų įsiveržimai ir antpuoliai trakų bei slavų gyvenvietėse iššaukė reikšmingus pokyčius dvasinėse krikščionių organizacijose. Atsivertimą stačiatikių bažnyčiai skatinti pradėjo šalies diduomenė. IX a. vid. didžioji dalis bulgarų-slavų, gyvenusių Trakijoje ir Makedonijoje, buvo beveik krikščionys. O Rytų stačiatikių bažnyčia, kaip oficiali religija, įteisinta Caro Boriso I (Цар Борис I) 865 m.
Tuo pačiu metu šalyje vyrauti pradėjo Bizantijos dvasininkų siūlyta graikiškoji liturgija. Tai kėlė grėsmę tiek bulgarų kultūriniam vystymuisi, tiek Bulgarijos valstybei ir vedė vietinio identiteto praradimo link. Brolių Kirilo ir Metodijaus (Кирил и Методий) pasekėjų atvykimas į Bulgariją 886 m. tapo galimybe atgaivinti šalies tautos identitetą. Boris I paskyrė pasekėjus mokyti Bulgarijos dvasininkiją glagolicos alfabeto ir slavų liturgiją perrašyti kirilica. 893 m. graikų dvasininkija išvaryta iš šalies ir graikų kalba liturgijoje pakeista į slavų-bulgarų šnekamąją kalbą.
919 m. bulgarų Archivyskupija paskelbta nepriklausoma ir nacionalinėje taryboje išrinkta prie dominavusios Pentarchijos prisujungiančiu Patriarchatu. 927 m. Bulgarija ir Bizantijos Imperija pasirašė taikos sutartį, kuria užbaigė beveik 20 metų trukusius tarp jų karus. Konstantinopolio Patriarchatas pripažino Bulgarijos stačiatikių bažnyčios statusą. Tad Bulgarijos Patriarchatas tapo pirmąja nepriklausoma ir autonomiška slavų ortodoksų bažnyčia. Jos autonomiškumas pripažintas pirmiau nei Serbijos (1219 m.) ir Rusijos stačiatikių bažnyčių (1596 m.).


ISLAMO IŠŠŪKIS BULGARIJOS STAČIATIKIŲ BAŽNYČIAI

Musulomonų mečetė Sofijoje
Osmanų valdymo laikotarpis (XIV-XIX a.) buvo sunkiausias Bulgarijos stačiatikių bažnyčios istorijoje. Didžioji dalis bulgariškų cerkvių ir vienuolynų, tarp jų ir Patriarcho Katedra Veliko Tarnove (Велико Търново) buvo sulygintos su žeme. Daugelis likusių šventyklų perdarytos į mečetes. Ne islamą išpažįstantieji mokėjo didesnius mokesčius, nepaklusnieji nužeminti ar net žudyti. Apie 1700 m. pradėti persekioti katalikai, norėję atsiverti stačiatikių bažnyčiai.
Kaip ir kitų tikėjimų išpažinėjai, musulmonai taip pat kentėjo religinės laisvės draudimą marksizmo-leninzmo atstovo, Todor Živkov (Тодор Живков), valdymo metais. Todor Živkov kultivavo ateizmą ir uždraudė kitų religinių bendruomenių veiklą. Bulgarijos komunistų rėžimas musulmonų tikėjimą traktavo visiškai priešišku pasaulietinei komunistų ideologijai.
Žlugus komunistų rėžimui, musulmonai Bulgarijoje vėl atgavo religijos laisvę: organizuoti Korano studijavimo kursai, spausdinti musulmonų laikraščiai (tiek bulgariškai, tiek turkiškai).
Šiandien didžiausia dalis Bulgarijos musulmonų populiacijos gyvena šalies šiaurės rytų ir Rodopi kalnų regionuose.


KATALIKŲ BAŽNYČIA VERSUS RYTŲ STAČIATIKIUS
Romos katalikų tikėjimas yra III-oji religija Bulgarijoje. Jos šaknys siekia ankstyvuosius viduramžius, kai IX a. vid. Romos katalikų misionieriai bulgarus bandė atverti į Romos katalikybę.

Bandymai buvo nesėkmingi, nes caras Boris I bulgarus pakrikštijo Rytų stačiatikiais. 1204 m. Bulgarijos Caras Kalojan (Цар Калоян), atlikdamas politinę taktiką, suformavo sąjungą tarp Romos katalikų ir bulgarų stačiatikių bažnyčių. Caras tikėjosi, kad Bizantijos Imperijoje balansuos religinės jėgos. Trumpai gyvavusi sąjunga baigėsi tuo, kad Roma paskelbė karą Bulgarijai ir 1235 m. Bulgarijos Patriarchatą perdarė į Katalikų bažnyčią. Taip buvę iki turkų įsibrovimo į šalį.
Bulgarijos stačiatikių bažnyčia Varnoje
Tačiau Bulgarijai atgavavus nepriklausomybę nuo turkų, Katalikų bažnyčia vėl stiprino savo pozicijas šalyje: atidarinėjo mokyklas, koledžus ir ligonines, užsienyje norėjusiems studijuoti studentams siūlė stipendijas. Bulgarų kunigaikštis Ferdinandas iš Saxe-Coburg-Gotha (Фердинанд, Сакс-Кобург-Гота) pats buvo Vatikano remiamas katalikas. Popiežiaus Jono XXIII dėka įkurta nemažai katalikiškų institucijų, 1925 m. tarp Bulgarijos ir Vatikano užmegzti diplomatiniai santykiai.
Sunkus metas katalikų religijos išpažintojams – komunizmas. 1949 m. kunigams iš užsienio uždrausta skelbti tikėjimą, prastėjo santykiai tarp Bulgarijos ir Vatikano. Per „Katalikų teismus“ 1951-52 m., 60 kunigų nuteisti už darbą Vakarų inteligentų agentūrose, susirinkimus politinės, ekonominės ir militarinės inteligentijos vakaruose. 1950 m. konfiskuota katalikų nuosavybė, uždarytos katalikų mokyklos, koledžai, klubai, o Katalikų bažnyčia visiškai neteko savo statuso.
Pasibaigus T. Živkov rėžimui 1989 m., Romos katalikai Bulgarijoje vėl mėgavosi religine laisve. 1990 m. atstatyti santykiai su Vatikanu ir Bulgarijos vyriausybė pasikviečia Popiežių Joną Paulių II (1920-2005 m.) į Bulgariją. Vizitas įvyko 2002 m. gegužės 23-26 d. Tai buvo pirmasis Romos popiežiaus apsilankymas Bulgarijoje.

PROTESTANTIZMAS – PASIRINKIMO LAISVĖ
Protestantizmas Bulgarijoje - IV–oji šalies religija. Jis šalyje plito nuo 1857-58 m. JAV misionierių dėka. Protestantai steigė bažnyčias, kūrė mokyklas, ligonines, jaunimo klubus, platino Biblijos kopijas ir savo religines publikacijas. Evangelijos Bažnyčių Sąjunga išvertė Bibliją į tuometinę bulgarų kalbą 1871 m. Kadangi protestantai religinėje literatūroje vartojo šnekamąją kalbą, 1878 m. protestantizmas šalyje tapo itin mėgstamas.

RELIGINĖ BULGARIJOS SUDĖTIS ŠIANDIEN
Įdomi statistika – pagal 2005 m. Eurostat „Eurobarometer“ atliktą apklausą, 40% Bulgarijos piliečių atsakė, kad jie „tiki, jog Dievas yra“, likęs 40% atsakė, kad „jie tiki, kad yra kažkas tokio, kaip dvasia ar gyvenimo jėga“, 13% kad „jie netiki nei Dievu, nei dvasios buvimu“ ir 6% neatsakė.
Bulgarijos stačiatikių šventikai
Didžioji dalis gyventojų Bulgarijoje priklauso Bulgarijos stačiatikių bažnyčiai (Българска православна църква, kitur vadinamai ortodoksų). Bulgarijos stačiatikių bažnyčia yra nepriklausoma Rytų stačiatikių bažnyčia su 6,5 mln. narių Bulgarijos Respublikoje ir tarp 1,5 ir 2,0 mln. narių Europos šalyse, Amerikoje ir Australijoje.

Bulgarijos kultūriniame dvasiniame gyvenime nemaža dalis bulgarų priklauso ir kitoms religijoms, kaip Islamas, Katalikybė ir Protestantizmas.

Šv. Sinodo pastatas Sofijoje
Didžiausia dalis musulmonų populiacijos Bulgarijoje šiandien gyvena šalies šiaurės rytų ir Rodopi kalnų regionuose. Pagal 2001 m. Bulgarijos gyventojų surašymą, musulmonai sudarė apie 12,2% religinės populiacijos.
XVI-XVII a. Romos misijonieriai Plovdivo (Пловдив) ir Svištov (Свищов) rajono bulgarus pavertė Romos katalikais. Šiandien šią religiją išpažįsta dauguma jų palikuonių.
Misijonieriai iš JAV bulgarus supažindino su protestantizmu. 1857 m. pradėję misiją Bulgarijoje, tęsė ją iki XX a. I-os pusės. 2001 m. Bulgarijoje buvo 42 000 protestantų.


Pagal 2001 m. Bulgarijos gyventojų surašymą, šalyje gyvena:
Religinė grupė Populiacija
Bulgarijos stačiatikiai 6,552,751
Musulmonai 966,978
Romos katalikai 43,811
Protestantai krikščionys 42,308
Kiti 14,937
Neidentifikuojantys 283,309
Nenurodyta 24,807
Viso 7,928,901

Tekstas apie religiją Bulgarijoje parašytas remiantis

Bulgarijos kino duonos įsimintiniausi trupiniai...


Praėjusį kartą aptariau Bulgarijos kino istoriją ir vystymąsį. Šįkart pasidalinsiu , mano nuomone, dėmesio vertais bulgarų kino meno kūriniais. Svarbu paminėti, kad tai ne pačios naujausios kartos filmai... Tad tenka prisipažinti, kad simpatizuoju praėjusio amžiaus bulgarų kinui.
Gal Jūs taip pat norite pasidalinti savo nuomone?


  • Ožio ragas/Козият рог  
Premjeros metai: 1971 m.  
Trukmė: 103 minutės. 
Žanras: Drama.  
Režisierius: Metodi Andonov (Методи Андонов). Scenarijus: Nikolaj Chajtov (Николай Хайтов).  
Aprašymas: Tai istorija apie mergaitę, kuri po jos motinos išprievartavimo ir mirties yra auginama tėvo. Ją augina kaip berniuką ir vėliau ji tampa haiduk – keršytoju ir gyvenvietės kalnuose gynėju.
Nominacijos ir apdovanojimai: publikos apdovanojimas Varnoje 1972m., specialus žiuri apdovanojimas Karlovy Vary festivalyje 1972m., Sidabrinis Hugo prizas festivalyje Čikagoje 1973m., Colombo apdovanojimas 1973 m.


  • Pranašumas/Авантаж  
Premjeros metai: 1978 m.  
Trukmė: 142 minutės.  
Režisierius: Georgi Dyulgerov (Георги Дюлгеров).  
Aprašymas: Filmas paremtas tikrais faktais ir režisieriaus interviu su policija ir kriminalistais. Rezultate – laisvų ir bebaimių stalininės Bulgarijos dvasių portretas. Filmas spalvingas, išsiskiriantis ryškiu stiliumi ir improvizuota struktūra. 
Nominacijos ir apdovanojimai: Sidabrinis Lokys už geriausią režisūrą Berlyno Filmų Festivalyje 1978 m.
  

  • Chan Asparuch/Хан Аспарух  
Premjeros metai: 1984 m.  
Trukmė: 90 minučių.  
Žanras: Istorinė drama.  
Režisierius: Liudmil Stajkov (Людмил Стайков). Scenarijus: Vera Mutafcieva (Вера Мутафчиева).  
Aprašymas: Tai buvusios „Chan Asparuch“ trilogijos sutrumpintas variantas apie Pirmosios Bulgarijos valstybės įkūrimą VII a.  
Nominacijos ir apdovanojimai: Auksinė rožė bei publikos apdovanojimas festivalyje Varnoje 1982 m.




  • Šuo stalčiuje/Куче в чекмедже  
 Premjeros metai: 1982 m.  
Trukmė: 86 minutės.  
Režisierius: Dimitar Petkov (Димитър Петков).  
Scenarijus: Rada Moskova (Рада Москова).  
Aprašymas: Pilkuose šaltuose blokuose šuniukui nėra vietos netgi stalčiuje…  
Nominacijos ir apdovanojimai: Apdovanojimas Varnoje 1982 m.



  • Ponas vienai dienai/Господин за един ден  
Premjeros metai: 1983 m.  
Trukmė: 86 minutės.  
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Nikolaj Volev (Николай Волев). Scenarijus: Nikola Statkov (Никола Статков).  
Aprašymas: Filmas apie juokingus ir tuo pačiu truputį liūdnus 30 metų gatvės muzikanto Purko nuotykius. Jis pastoviai išgalvoja vis įdomesnių būdų, kaip išvengti vargo, bet, deja, visi jo sprendimai baigiasi fiasko. Vis dėlto ateina diena, kai jis taip pat gali pasijusti oria žavia asmenybe.  
Nominacijos ir apdovanojimai : Apdovanojimas už režisūrą bei apdovanojimas už geriausią Todoro Kolevo (Тодор Колев) vyrišką vaidmenį Tarptautiniame Filmų Festivalyje Gabrove 1985 m.


  • Baj Ganio išvyksta į Europą/Бай Ганьо тръгва из Европа  
Premjeros metai: 1985 m.  
Trukmė: 94 minutės.  
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Ivan Ničev (Иван Ничев). 
Scenarijus: Markо Stojčev (Марко Стойчев). 
Aprašymas: Bulgarijos rašytojo Aleko Konstantinov (Алеко Константинов) romano ekranizacija. Filmas pristato Baj Ganio nuotykius kelionės po Europą metu. Tai satyrinis XX a. pradžios bulgaro paveikslas.
Nominacijos ir apdovanojimai: Žiūrimiausio 1990-1994 m. bulgarų filmo apdovanojimas.

  • Manevrai V aukšte/Маневри на V етаж  
Premjeros metai: 1985 m. 
Trukmė: 85 minutės.  
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Petar Vasilev (Петър Василев). Scenarijus: Čavdar Šinov (Чавдар Шинов).  
Aprašymas: Danton, Petar ir Andrej dirba kartu. Jų ramų gyvenimą pakeičia žinia, kad vienas jų bus siunčiamas į delegaciją Japonijoje. Tarp jų gimsta varžytuvės ir priešiškumas, bet į Japoniją greičiausiai važiuos pats direktorius…
 
 
  • Orkestras be pavadinimo/Оркестър Без Име  
Premjeros metai: 1981 m.  Trukmė: 114 minučių. 
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Liudmil Kirkov (Людмил Кирков).   Scenarijus: Stanislav Stratiev (Станислав Стратиев).
Aprašymas: Tai filmas apie gyvenimą ir bičiulystę. Keturi draugai įkuria muzikinę grupę ir kupini svajonių išjuda į koncertinį turą. Deja, greitai pasirodo, kad tikrasis gyvenimas labai skiriasi nuo jaunatviško idealizmo… 
Nominacijos ir apdovanojimai: 1982 m. – apdovanojimas už režisūrą bei muziką; 1983 m. I Gabrovo apdovanojimas už pilnametražį vaidybinį filmą. 



  • Svirplys ausyje/Щурец в ухото  
Premjeros metai: 1976 m.  
Trukmė: 95 minutės.  
Žanras: Komedija.  
Režisierius: Georgi Stojanov (Георги Стоянов). Scenarijus: Nikola Rusev (Никола Русев).  
Aprašymas: Filmas „kelyje“. 
 Nominacijos ir apdovanojimai: II apdovanojimas Varnos festivalyje 1976 m.




  • Smurto laikas/Време на насилие  
Premjeros metai: 1987 m.  
Trukmė: 156 minutės.  
Žanras: Istorinė drama.  
Režisierius: Ljudmil Stajkov (Людмил Стайков). Scenarijus: Ljudmil Stajkov (Людмил Стайков), Georgi Danailov (Георги Данаилов), Michail Kirkov (Михаил Кирков), Radoslav Spasov (Радослав Спасов).
Aprašymas: Anton Dončev romano „Atskyrimo laikas“ (Антон Дончев „Време разделно“) ekranizacija. Filmas pristato turkų viešpatavimo Balkanuose istorines realijas.  
Nominacijos ir apdovanojimai: Filmų federacijos apdovanojimas Ispanijoje 1988 m.



  • Margaritas ir Margarita/Маргарит и Маргарита  
Premjeros metai: 1987/1990 m.  
Trukmė: 92 minutės.  
Režisierius: Nikolai Volev (Николай Волев). 
Aprašymas: Tai „tragiškas pasakojimas apie dviejų jaunų žmonių meilę, kurių maištas mokyklai baigiasi prostitucija, prievarta ir mirtimi… Margarita yra viena mirtingiausių femme fatales ekrane“. Filmas šiandien traktuojamas kaip Bulgarijos švietimo sistemos kritika ir pagaliau iššaukia pamatinį socialinės tvarkos klausimą. „Margaritas ir Margarita“ – ryškus ženklas Bulgarijos kino ekranuose 1990 m.

  • Ivanas ir Aleksandra/Иван и Александра  
Premjeros metai: 1989 m. 
Trukmė: 86 minutės.  
Režisierius: Ivan Ničev (Иван Ничев). 
Aprašymas: Tai emocinis mėginimas priartėti prie stalinizmo terminų, dominavusių 1950 m. Filmas vaizduoja 11 metų Ivaną ir jo prisirišimą prie klasės draugės Aleksandros, kurios tėvas, buvęs karo herojus, dabar yra laikomas žmonių priešu…  
Nominacijos ir apdovanojimai: Auksinis Lokys Berlyno Filmų Festivalyje.


  • 13-oji Princo sužadėtinė/13-ата годеница на принца  
Premjeros metai: 1986 m.  
Trukmė: 85 minutės.  
Žanras: Fantastika (pasaka). 
Režisierius: Ivanka Grabčeva (Иванка Гръбчева). Scenarijus: broliai Mormarevi (братя Мормареви).  
Aprašymas : Karališkoji sargyba pagrobia gražiąją Elenę (Bojana sužadėtinę), kad ištekėtų už princo. Elenai pavyksta pabėgti ir grįžti pas sužadėtinį. Tuo momentu nusileidžia skraidanti lėkštė su 3 svetimos planetos gyventojais…  
Nominacijos ir apdovanojimai : Apdovanojimas už geriausią filmą vaikams festivalyje Varnoje, Bulgarų aktorių susivienijimo apdovanojimas už kostiumus.


  • Akmens Kantrybė/Търпението На Камъка  
Premjeros metai: 1998 m.  
Trukmė: 50 minučių.  
Režisierius: Konstantin Bonev (Константин Бонев).
Aprašymas: Konstantin Bonev yra gerai žinomas naujosios Bulgarijos kino kūrėjų kartos dokumentalistas. „Akmens kantrybė“ – garsiausias režisieriaus darbas, filmuotas Kalėdų vakarą mažame Rodopi kalnų kaime. Filme nupiešta senesniųjų kaimo gyventojų diena. Pamiršti gyvenimo ir, panašu, kad mirties, jie užsispyrusiai laikosi įsikibę į šiandieną… 


  • Emigrantai/Емигранти  
Premjeros metai: 2002 m.  
Trukmė: 85 minutės. 
Žanras: Komedija, drama. 
Režisierius: Ivailo Christov (Иваило Христов), Liudmil Todorov (Людмил Тодоров). Scenarijus: Liudmil Todorov (Людмил Тодоров).  
Aprašymas: Trys bedarbiai draugai svajoja išvažiuoti į užsienį. Kiekvienas jų turi finansinių, šeimyninių bei emocinių problemų. Jiems pavyksta rasti fizinį darbą geležinkelio stotyje. Atsitiktinai lieka įtraukti į įtartinus interesus. Pakviečiami į mafijos vakarėlį Bistricoje, kur juos laiko konkurentų pasiuntiniais…


  • Laiškas į Ameriką/Писмо до Америка  
Premjeros metai: 2001 m.  
Žanras: Drama.  
Režisierius: Iglika Trifonova (Иглика Трифонова).  
Aprašymas: Bulgarijos kino alegoriškas ekspresionizmas kuriasi bulgariškoje etno-psichologijoje ir folklore, tautos mene, Rytų ortodoksų ir pagonių apeigose, mitologijoje, kalboje.
Ivano geriausias draugas Kamen miršta Amerikos ligoninėje. Ivanas nori nuvykti į JAV ir paskutinį kartą pasimatyti su draugu, tačiau negauna vizos. Jis nusprendžia aplankyti visus Bulgarijos kampelius, kuriuose lankėsi draugas. Po kurio laiko „rašo“ specialų video laišką, kuriame pasakoja apie aplankytas vietas ir sutiktus kelyje charakterius, nepelnytai pamirštą išmintį.




  • Baš Maistor/Баш Майстор  
Premjeros metai: 1980-1983 m.  
Trukmė: 70 minučių (viena dalis).  
Žanras: Komedija. 
Režisierius: Petar Vasiljev (Петър Василев), Radost Račeva (Радост Рачева).  
Aprašymas: „Baš Maistor ekskursijoje“, „Baš Maistor fermeris“, „Baš Maistor prie jūros“, „Baš Maistor vadovas“ – nesibaigiantys Bulgarijos herojaus nuotykiai.