Kinas - Bulgarijos veidrodis

Bulgarijos kino istorija yra žymima skirtingomis filosofijos ir politikos kryptimis, kuriomis sukurta nemažai istorinių įvykių filmų-reprezentacijų. Norėdama pavaizduoti Bulgarijos filmų istorinę perspektyvą, atliksiu trumpą Bulgarijos kino meno ir pramonės vystymosi apžvalgą.

TRUMPA BULGARIJOS KINO ISTORIJA
Filmai Bulgarijoje kuriami nuo 1915 m. Dažniausiai tai istorinio žanro, dokumentinio tipo filmai (Aleksandr Žekov „Balkanų karas“ (Александър Жеков „Балканската война“, 1913 m.)), vaidybiniai (Vasil Gendov „Meilė yra beprotybė“ (Васил Гендов „Любовта е лудост“, 1917 m.), Boris Grežov „Po Rusijos gaisro“ (Борис Грежов „След пожара над Русия“, 1929 m.) ir Aleksandr Vazov fragmentas „Pylimas“ (Александър Вазов „Грамада“, 1936 m.)).


Kino kritikas Ronald Holloway išskiria kelis Bulgarijos kino istorijos periodus. Įvardina juos spalvomis: Žalieji metai (1958-1970 m.); Raudonieji metai (1971-1983 m.); Juodieji metai (1984-? m.). Tačiau net ir prieš pirmąjį kino kritiko išskirtą laikotarpį Bulgarijos kine vyko įvairūs kūrybiniai procesai.

Po II-ojo pasaulinio karo ir socialistų valstybės įkūrimo 1944 m. kino pramonė nacionalizuota. Boriso Borozanov „Sakalas Kalinas“ (Борис Борозанов „Калин Орелът“, 1950 m.) – vienas pirmųjų šio laikotarpio filmų. Jame pristatoma kovotojo prieš turkų spaudimą lemtis. Filmas priskiriamas prie socialistinio realizmo tradicijų filmotekos, kurioje 1950 m. kurti filmai atskleidžia įsipareigojimą praeities ir dabarties tautos problemoms.
„Aliarmas“ („Тревога“, 1951 m.) – vienas pirmųjų kinematografo ir dokumentalisto Zahari Žandov (Захари Жандов) filmų. Tai pusiau dokumentinė istorija apie dalinimąsi politine ištikimybe vienoje bulgarų šeimoje paskutinėmis II-ojo pasaulinio karo dienomis.
1950 m. daugelio sukurtų filmų temos susijusios su Bulgarijos istorijos problemomis. Geras pavyzdys, iliustruojantis istorinių filmų tematiką - Dako Dakovski „Po jungu“ (Дако Даковски „Под игото“ 1952 m.) – Bulgarijos klasikinio poeto Ivan Vazov (Иван Вазов) novelės ekranizacija. Filmas atkreipia dėmesį į 1800 m. sukilimą prieš turkų jungą.

I. Žalieji metai
Kaip jau minėjau, Ronald Holloway pirmąjį Bulgarijos kino vystymosi periodą pavadina Žaliaisiais metais. Šis laikotarpis, pasižymėjęs „poetiniu realizmu“, tęsėsi iki 1970 m. Zenitą pasiekė 1960 m. viduryje. Šios „bangos“ kritimas itin ryžtingai buvo keliamas po trumpos Chruščiovo eros „atlydžio“. Jį inicijavo režisierė Binka Želiazkova „Pririštu balionu“ (Бинка Желязкова „Привързаният балон“, 1967 m.).
„Šipka herojai“ („Героите на Шипка“, 1955 m.) – dar vienas filmas, sukurtas bendradarbiaujant su Sovietų Sąjunga, režisuotas Sergei Vasilev (Сергей Василев). Filmas koncentruojasi į lemtingąjį Rusijos-Turkijos mūšį, vykusį Stara Planina kalnų viršukalnėje Šipka.
Kai kurie to laikotarpio filmai buvę tokie kontroversiški, kad niekada net nebuvo rodomi didžiajame ekrane. O kiti netgi užkirto kelią tolimesniam režisierių ir rašytojų bendradarbiavimui. Pavyzdžiui, „Pirma pamoka“ („Първи урок“, 1960 m.) bei „Saulė ir šešėlis“ („Слънцето и сянката“, 1962 m.) padėjo tašką Rangel Valčanov (Рангел Вълчанов) ir Valeri Petrov (Валери Петров) režisieriškam-poetiškam bendradarbiavimui.
Poetiškojo kino kryptis gerai išsilaikė ir 1960 m. Tai buvo pažymėta Binkos Želiaskov „Mes buvome jauni“ („A Бяхме млади“, 1961 m.) ir Valo Radev „Persikų vagis“ („Крадецът на праскови”, 1964 m.) filmų pasirodymu.
Paskutinis ženklus šio periodo filmas – Todor Dinov ir Hristo Hristov „Ikonostasas“ (Тодор Динов и Христо Христов „Иконостасът“, 1969 m.). Filme vaizduojamas XIX a. Bulgarijos renesansas.
Šiame Bulgarijos kino periode debiutavo pirmoji režisierių karta. Režisierių Borislav Sharaliev, Zako Heskia, Vulo Radev, Binka Želiazkova, Hristo Ganev, Nikola Korabov, Hristo Hristov, Hristo Piskov, Rangel Valčanov filmai vadinami bene svarbiausiais Bulgarijos kino istorijoje. Rangel Valčanov „Mažoje saloje“ (Рангел Вълчанов „На малкия остров“, 1958 m.) yra Bulgarijos kino istorijos nuorodos taškas į tarptautinį ekraną – tai pirmasis Bulgarijos filmas, gavęs tarptautinį pripažinimą.

II. Raudonieji metai
1971-1983 m. Bulgarijos kinas susirūpino politinėmis ir istorinėmis temomis. 1970 m., politinio cinizmo ir nusivylimo metais, Bulgarijos kino kalba iš poetinės tapo alegoriška ir ironiška. Filosofinė ir moralinė parabolė, politinė alegorija ir karti satyra tapo dominuojančiu žanru šiais dviem dešimtmečiais. Pavyzdžiui, filmai „Laukinių kiškių surašymas“ („Преброяване на дивите зайци“, 1973 m.), „Svirplys ausyje“ („Щурец в ухото“, 1976“ m.), „Baseinas“ („Басейнът“, 1977 m.), „Kur mes einame?“ („За къде пътувате?“, 1986 m.) – tik keli šios krypties pavyzdžiai. Labiausiai vertinami „Pranašumas“ („Авантаж“, 1977 m.) ir „Nežinomo kareivio lakuoti batai“ („Лачените обувки на незнайния воин“, 1979 m.) – vėlyvieji klasikinio poetinio realizmo pavyzdžiai.
Raudonųjų metų periodas turėjo vieną svarbų tašką. Tai 1972 m. režisieriaus Metodi Andonov „Ožkos ragas“ (Методи Андонов „Козият рог“). Senovės tragedijos stiliumi sukurtame filme plėtojama giminės identiteto problema. „Ožkos ragas“ į kino teatrus atvedė trečdalį Bulgarijos populiacijos.
Bulgarijos kino persilaužimas į pasaulinio kino lygmenį įvyko 1977-79 m. su, jau minėta, Žaliųjų metų kartos režisiere Binka Želiazkova ir jos filmu „Baseinas“ („Басейнът“, 1977 m.). Filmas laimėjo Aukso medalį 1977 m. Maskvos filmų festivalyje. Georgi Diulgerov „Pranašumas“ (Георги Дюлгеров „Авантаж“) už režisūrą Berlyno filmų festivalyje 1978 m. apdovanotas Sidabriniu Lokiu. Rangel Valčanov šedevras „Nežinomo kareivio lakuoti odiniai batai“ („Лачените обувки на незнайния воин“) – lyrinė poema apie silpnėjančią valstiečių kultūrą. Filmas „atidarė“ Londono kino filmų festivalį 1979 m. ir laimėjo Grand Prix Naujajame Delfyje.

Paskutinis šio laikotarpio Bulgarijos kino pripažinimas įvyko Venecijos kino festivalyje 1983 m. su Veselin Branev „Centrinis Viešbutis” (Веселин Бранев „Хотел Централ“, 1983 m.). Filmas apie nekaltą jauną mergaitę iš provincijos, kurią klaidingai areštuoja policija politinės paranojos po coup d’etat 1934 m. Ji atvežama į viešbutį tarnauti kambarine, naudojama ir prievartaujama kaip miesto prostitutė. Kaip bebūtų, herojė sugeba moraliai išsilaikyti ir ištvirkimą maskuoja.
Vėliau Bulgarijos kinas „laidojamas“ epinių megareginių, skirtų Bulgarijos valstybės trylikos-šimtmečių jubiliejui pažymėti. Vienas jų, Liudmil Staikov 3 dalių ekstravagandiškas epas „Chan Asparuch“ (Людмил Стайков „Хан Аспарух“, 1981 m.). Tai vienas brangiausių filmų Bulgarijos nacionalinio kino istorijoje (dėl įmantrių kostiumų ir masinių scenų). „Chan Asparuch“ sugebėjo surinkti 11 milijonų žiūrovų (o juk šalyje tada gyventa apie 9 milijonus (!)). Dėl tokio populiarumo kino studija Warner Brothers 1984 m. išleido sutrumpintą filmo versiją anglų kalba – „681 m. Chano Šlovė“.
Ankstyvieji 1980 m., tam tikra prasme, žymi istorinių ir socio-politinių temų filmų kulminaciją. Istoriniai filmai, pavyzdžiui, Liudmil Staikov „Chan Asparuch“, Borislav Šaraliev „Boris I“ (Борислав Шаралиев „Борис I“), Georgi Stojanov „Konstantinas Filosofas“ (Георги Стоянов „Константин Философ“) pažymi šį Bulgarijos kino periodą kaip vieną produktyviausių ir sėkmingiausių. Jais užbaigiamas antrasis Bulgarijos kino periodas.

III. Juodieji metai
Apžvelgdamas Bulgarijos kino istoriją, kino kritikas Ronald Holloway tęsia spalvinę kodifikaciją ir paskutinį dešimtmetį nuspalvina juodai.
Pagrindinė priežastis, smukdžiusi Bulgarijos kiną yra ta pati, kas vėliau šalyje sužlugdė socialistinę sistemą (beje, ir visoje Rytų Europoje). Kaip bebūtų, „palyginus su paskutiniu dešimtmečiu, šio laikotarpio filmai atrodė geriau „old hat“, ir periodas yra svarbus trečiosios kartos režisierių debiutų pasirodymu. Tai yra pirmoji režisierių karta baigusi Sofijos Filmo ir Teatro Akademiją (Академия по театрално и филмово искуство). Kiti režisieriai tobulinosi užsienyje. Vienas jų, Nikolai Volev (Николай Волев) – kino studijas baigė Londone, vėliau tarptautiniu mastu kūrė dokumentinius filmus. Taip pat Henri Kulev (Хенри Кулев) – kontrаversiškas animatorius, studijavęs Maskvoje. Peter Popzlatev (Петър Попзлатев) studijas baigė Paryžiuje.
Keletas atmintinų dešimtmečio filmų yra jaunų režisierių debiutai. Rumiana Petkova „Leidžiantis į žemę“ (Румяна Петкова „Приземяване‘“ 1985 m.) ir Iskra Josifova „Meilės terapija“ (Искра Йосифова „Любовна терапия“, 1987 m.) – apibūdinami kaip 2 genialūs feministiniai darbai. Chaim Koen „Išsaugokite mažuosius gyvūnus“ (Хаим Коен „Защитете дребните животни“, 1988 m.), Ivan Rosenov „Sustojimas nepažįstamiems“ (Иван Росенов „Спирка за непознати“, 1989 m.) – tarsi įėjimas į New School Cinema Transition Festival New York‘e 1993 m. Peter Popzlatev „Aš, Grafienė“ (Петър Попзлатев „Аз, Графинята“, 1989 m.) – narkomano gyvenimo kronika, kuria režisierius laimėjo mažiausiai 5 tarptautinius apdovanojimus. Liudmil Todorov „Bėgantys šunys“ (Людмил Тодоров „Бягащи кучета“, 1989 m.) ir „Vieno nevykėlio meilės vasara“ („Любовното лято на един льохман“, 1990 m.) – žavūs rinktiniai filmai, kupini nostalgijos išėjusiems po savižudybės draugams. Krasimir Krumov „Exitus“ (Красимир Крумов „Екзитус“, 1989 m.) ir „Tylėjimas“ („Мълчанието“, 1991 m.) – 2 niūrios politinės ir moralinės alegorijos, Bulgarijos filmų horizonte žyminčios naujus talentus. Taip pat Dočo Bodžakov „Tu, kuris esi danguje“ (Дочо Боджаков „Ти, който си на небето“, 1990 m.) ir „Šulinys“ („Кладенецът“, 1991 m.) – kitas įėjimas į New School Cinema in Transition Festivalį, ir kitas „karštas“ taškas ženkliausių Bulgarijos kino kūrėjų sąraše.
Šie trečiosios kartos režisieriai, jų senieji kolegos Nikolai Volev (Николай Волев), Georgi Diulgerov (Георги Дюлгеров), Ivan Andonov (Иван Андонов), Rangel Valčanov (Рангел Вълчанов), su naujais iššūkiais šiandien kuria Bulgarijos kiną ir tiki viltimi, kad Baltieji metai yra visai čia pat.

to be continued... Kitą kartą apžvelgsiu savo mėgstamiausius Bulgarijos kinematografų kūrinius.


Tekstas apie kiną Bulgarijoje paruoštas remiantis

Apie Bulgariją gimtojoje spaudoje

Labai mielas straipsnis apie mūsų mylimą Bulgariją. Dar prieš mėnesį čia lankėsi Plungės Senamiesčio mokyklos mokytojai ir mokiniai, dalyvaujantys Comenlus daugiašalės mokyklų partnerystės projekte "Eat Smart!"
Užtikrinu, kad pažįstate bent vieną šiame straipsnyje paminėtą asmenį:)

Iki naujų susitikimų!

Bulgarų kalbos gramatikos apžvalga

Kažin, ar atsirastų bent vienas, kuris nesutiktų, jog pasaulis paskutiniu metu mažėja. Nekalbu apie fizinius parametrus, tačiau apie jame gyvenančiųjų tarpusavio ryšius. Galimybė susitikti virtualioje erdvėje mažina atstumus, o mokėjimas bendrauti tarptautinėmis kalbomis - plečia draugų ir pažįstamų ratą. Šiais laikais anglų kalbos išmanymas savaime suprantamas, o štai lietuvių, mokančių bulgarų kalba - reta. Ir visi jie didžiuojasi mokėdami šią vieną seniausių Europos kalbų.

Bulgarų kalba (български език) – indoeuropiečių kalbų šeimos, slavų grupės, pietų slavų pogrupio kalba. Pasaulyje bulgariškai kalba virš 9 mln. žmonių. Bulgarų kalba artima bažnytinei slavų kalbai ir iki šiol turi daugelį žodžių, kurie rytų slavų kalbose laikomi archaiškais. Dėl istorinių aplinkybių bulgarų kalboje yra nemažai turkiškos ir graikiškos kilmės žodžių.
Bulgarų kalbos abėcėlę sudaro 30 raidžių:
А а, Б б, В в, Г г, Д д, Е е, Ж ж, З з, И и, Й й, К к, Л л, М м, Н н, О о, П п, Р р, С с, Т т, У у, Ф ф, Х х, Ц ц, Ч ч, Ш ш, Щ щ, Ъ ъ, Ь ь, Ю ю, Я я

Lyginant su rusų kalbos alfabetu, bulgarų kalboje nėra raidžių Ы, Э ir Ё.

DAIKTAVARDIS (имената): priešingai nei kitose slavų kalbose, bulgarų kalboje beveik nėra linksnių. Joje sintaksiniai santykiai reiškiami ne linksnių galūnėmis, bet prielinksniais ir žodžių tvarka sakinyje. Išraiškingiausią funkciją atlieka prielinksniai на, с (със), atitinkantys lietuviškojo kilmininko, naudininko, įnagininko linksnius.
жената на Каменов - Kamenovo žmona (kilm.l.)
книгата на ученика - mokinio knyga (kilm.l.)
отговарям на Каменов - atsakyti Kamenovui (naud.l.)
пътувам с влак - keliauju traukiniu (įnag. l)
пиша с молив - rašau tušinuku (įnag. l.)

Galininko linksniui išreikšti bulgarų kalboje dažniausiai vartojamas vardinininkas.
Pavyzdžiui:
работа – darbas
автомобил – automobilis

ir
имам работа – turiu darbą
имам автомобил – turiu automobilį

Dažniausiai pasitaikantys prielinksniai vietai apibūdinti: за, в (във), на, при:
Каменови живеят в блока до киното – Kamenovai gyvena gyvenamajame name prie kino
има вестници – Ant stalo guli laikraščiai
Той стои при (до) масата – Jis stovi prie stalo

Taigi ši kalba yra analitinė, o ne sintetinė, kaip kitos slavų kalbos.
Bulgarų kalboje dominuoja 3 giminės: vyriškoji (мъжки род), moteriškoji (женски род) ir nekatroji (среден род).
Tai pat būdingas bulgarų kalbos požymis – žymimasis artikelis (определителен член), pridedamas prie daiktavardžio, kartais būdvardžio, galūnės: -ът (vyriškos giminės), -та (moteriškosios giminės) ir -то (nekatrosios giminės):
– ученик - ученикът (angl. a schoolboy - the schoolboy) – mokinys
– майка - майката (angl. a mother - the mother) – mama
– момче - момчето (angl. a boy - the boy) – berniukas
– село - селото (angl. a village - the village) – kaimas
Daugiskaitoje: - ите:
– ученици - учениците (angl. schoolboys - the schoolboys) – mokiniai
– майки - майките (angl. mothers - the mothers) – mamos
– момчета - момчетата (angl. boys - the boys) – berniukai
– села - селата (angl. villages - the villages) – kaimai

BŪDVARDIS (прилагателни имена): kaip ir lietuvių, taip ir bulgarų kalboje būdvardis giminiuojamas, kaitomas skaičiais, ir laipsniuojamas. Tačiau, būdvardis nelinksniuojamas.
– добър, добрa, добpи/по-добър, най-добър – geras, gera, geri/geresnis, geriausias
– бял, бяла, бели/по-бял, най-бял – baltas, balta, balti/baltesnis, balčiausias

VEIKSMAŽODIS (глагол): vienas charakteringesnių bulgarų kalbos bruožų – bendraties nebuvimas. Žodynuose visada pateikiamas vienaskaitos pirmo asmens esamojo laiko veiksmažodis: спя miegoti, ходя eiti.
Sakiniuose naudojama priedėlio да ir asmeninio veiksmažodžio formos konstrukcija:
спя miegoti
искам да спя – noriu miegoti
искаш да спиш – nori miegoti
иска да спи – nori miegoti
искаме да спим – norime miegoti
искате да спите – norite miegoti
искат да спят – nori miegoti
Bulgarų kalba turi 9 laikus: esamasis (cегашно време), esamasis istorinis (cегашно историческо).
4 būtieji: būtasis nebaigtinis laikas (imperfectum) минало несвършено време), būtasis baigtinis laikas (минало свършено време), būtasis neapibrėžtasis laikas (perfectum, минало неопределено време), būtasis laikas (past perfect, минало предварително време), būtasis pasakojamasis (минало преизказно).
2 būsimieji: būsimasis paprastasis (бъдеще време), būsimasis laikas praeityje (futurum praeteriti, бъдеще време в миналото).


Apžvalga parašyta remiantis

..."bate, kaip aš tau paskui į akis pažiūrėčiau"

Savo pasakojimą pradėsiu istorija, kurią 11 amžiuje aprašė persų poetas. Anot epo, 5 a. Persijos karalius Bahramas V gavo dovanų iš Indijos valdovo 10,000 muzikantų. Tam kad šie dirbtų žemę ir iš to pragyventų, karalius davė jiems sėklų ir asilų. Tačiau muzikantai sėklas suvalgė, o po metų atėjo vėl prašyti. Karalius juos išvarė klajoti ant asilų po pasaulį...

Susimąsčiau apie čigonus, mandagiai vadinamus romais, kitaip. Dažnai apie juos galvodavau, kaip apie smulkius vagišius, būrėjus ir valkatas. Tačiau tokių yra ir kitos tautybės žmonių tarpe... O čigonai tiesiog gyvena iš vietos į vietą keliaujančiomis bendruomenėmis ir nedirba visuomenei naudingo darbo. 

Pabandysiu nupiešti jums tai, kas vyko šį savaitgalį. 
Pradėsiu nuo to, kad prieš kelias savaites atšilus orui nusprendėme sutvarkyti rūsį. Visus nereikalingus daiktus ir senus baldus iškėlėme į kiemą. Tikėjomės vieną rytą išmesti juos kartu su kitomis šiukšlėmis, kurias kas antrą rytą išveža miesto šiukšlių surinkimo mašina. Dar tą pačią dieną, patvoriu ėmė trintis tolimesni kaimynai čigonai ir KLAUSĖ, gal turime jiems ką nors, kas mums nereikalinga. Nors visas kiemas buvo užverstas mums nereikalingais daiktais, tačiau nenorėję įkyraus romų dėmesio ir pasitikėję savivaldybės reguliariomis paslaugomis, jiems atsakėme. 
Kai kitą rytą šiukšliavežė mašina surinkinėjo šiukšles, paprašėme, kad paimtų ir tuos "daiktus", kurie guli mūsų kieme. Vaikinai, dirbantys su šiukšlių išvežimu, paėmė keletą dėžių, o likusias pažadėjo išvežti kitą rytą su kita, patogesne, mašina. Laukėm tos kitos mašinos pusantros savaitės. Tiek pat laiko mūsų kieme stovėjo sena ir "en" kartų perdažyta virtuvinė lentyna, naktinis staliukas, spintelė, dėžė su nepanaudotom vonios plytelėm, maišas su senais "bliūdais" ir kiti maždaug 15 metų senumo "rakibolai".
Kantrybė mūsų seko. Vieną dieną į gatvę "iškeliavo" lentyna ir spintutė. Na, Bulgarijoje taip keistai praktikuojama su panašiais ir jau nereikalingais daiktais. 
Nuo šios vietos pasakoju tai, ką mačiau pro langą. Virtuvinė lentyna išvažiavo su "karučka" pirmoji ("karučka" - čigonų vežimas su arkliu). Spintutės apžiūrėti atėjo dvi moterys. Jas atsekė ir vyrukai. Kadangi jie pagavo mus tuo momentu, kai mudu su vyru kieme gaudėm šuniukus (iš kur jie - skaityti žemiau:), tai paklausė, ar daugiau nieko nebeturime ko jiems atiduoti... O vienas dar pasisiūlė ir šuniukus pasiimti:) 
Tada varteliai į kiemą buvo atidaryti, o aš grįžau ir vėl viską stebėjau pro langą ir nuo čia pradėsiu pasakoti tai ką papasakojo mano vyras. Vienas čigonas jo paklausė, gal turi kokį televizorių nereikalingą (!?) Mano vyras: "nu kad čia ne elektrinių prietaisų parduotuvė, tačiau štai krosnelė guli". Čigonas: "gerai, tinka. Priduosiu į metalo laužą". 
Kitas: "gal dar kokio metalo yra?". Mano vyras:" ne, tačiau žiūrėk, lentyna senoviška. Gali nunešti į antikvariatą". Atsakymas:"aaa, šita tai aš žiemą krosnį pakūrensiu".
Žodžiu, per penkias minutes įvyko keletą panašių derybų. Galiausiai supratę, kad visko pėsčiomis neparsineš, vienas nubėgo "karučkos" (t.y.vežimo su arkliu), o grįžo 15 metų senumo žaliu opeliu. Mano vyras, pastebėjęs motorizuotą "karučką" paklausė, ar vairuotojas turi bent pažymėjimą. O šis: "bate, kam man tas pažymėjimas. Pažymėjimas juk nevairuoja, aš vairuoju" (kreipinys "bate" bulgarų kalboje reiškia "vyriausiasis broli"). 
Kadangi visi mūsų išmesti daiktai netilpo į tą motorizuotą "karučką", sako tuoj sugrįšią ir viską pasiimsią. Pasiimsią ir tuos šuniukus, apie kuriuos jau užsiminiau.

....šuniukus išgirdau inkščiančius naktį po langais. Pamaniau, kad pasigirdo, ar gal kas iš kaimynų įsigijo. Tačiau kitą rytą mūsų pačių šuo kažko neįprastai trynėsi palei tvorą. Pamanėm, kad labiau ieško saulės, kur šilčiau atsigulti. Vėliau, pravėrus vartelius į gatvę, pamatėm du pūkuotus, maždaug dviejų mėnesių šuniukus. Mūsų reakcija ?!?!?!?!?!...... Kol ieškojom informacijos apie gyvūnų prieglaudą, jie įlindo į mūsų kiemą ir spėjo pasislėpti ir įsipainioti į krūmus. Viliojom, gaudėm ir tikėjomės išvežti į prieglaudą, tačiau galiausiai mums pranešė, kad laikinai gyvūnų nepriima... Istorija baigėsi tuo, kad juos pasiėmė jau mano aprašytieji čigonai. Jie taip pat patvirtino, kad ryte čia jų buvo keturi, nes jau du patinėlius jie buvo paėmę, o čia likusios kalytės.

Pasakoju visa tai ilgai. Pabaigai noriu dar štai ką pridėti. Kai čigonai sugrįžo antrą kartą susirinkti likusios mantos, mano vyras susirūpinusiai jiems pasakęs, kad jau manęs jog šie jį apgavę ir viską paliksią gatvėje. O vienas jų: '"ne, bate, aš čia esu stacionarus ir vietinis. Kaip tau paskui į akis pažiūrėčiau... Juk pažadėjau".

Nežinau, kaip Jums, bet man įspūdį paliko, kad per visą tą laiką čigonai laukė ir klausė, ar galima ką nors pasiimti, ką galima pasiimti, ar dar gal ką turim ką jie gali pasiimti. Neidealizuoju jų..... bet kažkodėl manau, kad skurdžius bulgaras ar kitos tautybės varguolis būtų daręs kitaip...

Pasaulinio garso pranašė Vanga

Faktas. Ką tik pasibaigusiose Žiemos olimpinėse žaidynėse Bulgarijos sportininkai nesužibėjo ir jų "nedėka" pasaulis neišgirdo Bulgarijos himno. Kitas faktas, mes tęsiame temą apie garsius ir didžius bulgarus, kuriuos pasaulis pažįsta - tik ne kiekvienas žino, jog jie kilę iš šios saulės pabučiuotos šalies. Vienas tokių - garsioji pranašė Baba Vanga.

Vangelija Panedeva Dimitrova (Вангелия Панедева Димитрова) gimė 1911 metais Strumicoje, dabartinės Makedonijos teritorijoje. Ištekėjusi nuo 1942-ųjų gyveno Bulgarijoje. Pas aiškiaregę  žmonės važiuodavo iš viso pasaulio – iki šimto tūkstančių per metus. Jos paliktos pranašystės apie žmonijos ateitį populiaresnės net už Nostradamo.
Dabar yra manančiųjų, jog Vangos namai Petriče (Bulgarijos, Makedonijos ir Graikijos sienų sandūroje) yra nepaprastos kosminės energijos traukos antena.
Pasaulinio garso pranašė Vanga
Įdomus ir ne visiems žinomas faktas, kad Vanga buvo susijusi ir su NSO fenomenu. Aiškiaregės dukterėčia Krasimira Stojanova pasakoja, jog jos teta savo namuose kontaktavusi su nežemiškomis būtybėmis iš Vamfimo planetos.
Po nelemtos garsiosios pranašystės apie Stalino mirtį, dėl kurios buvo trumpam patekusi į kalėjimą, Vanga tapo atsargesnė. Nors Stalinas iš tiesų mirė nurodytą dieną ir pranašautoja nedelsiant buvo išleista iš kalėjimo, ateityje tokią svarbią informaciją, kaip valstybių lyderių mirtys ar pasaulinės nelaimės, ji atskleisdavo tik labai ribotai žmonių grupei – suprato, kaip tokios pranašystės gali gąsdinti. Rusai jaučia ypatingą silpnybę Vangos pranašystėmis: bulgarė tiksliai išpranašavo Černobylio nelaimę, SSRS žlugimą, Boriso Jelcino pergalę prezidento rinkimuose, povandeninio laivo „Kurskas“ žūtį…

1967 m. Sofijos pedagoginiame institute įkurta speciali laboratorija aiškiaregystės paslapčiai atskleisti. Jai vadovavęs profesorius Georgijus Lozanovas net buvo įtraukęs Vangą į darbuotojų sąrašus: neraštinga aiškiaregė ten turėjo jaunesniosios mokslinės bendradarbės etatą.
Savo paskutinėje pranašystėje Vanga pasakiusi, kad jai merdėjant aiškiaregystės dovana suteikta 10-metei mergaitei, gyvenančiai Prancūzijoje.

Tiems, kuriems įdomi šios asmenybės biografija, rekomenduoju pasižiūrėti 2013 metų, rusų režisieriaus S. Borčukov filmą "Vangelija".

Jie garsina Bulgarijos vardą, o ar mes juos žinome?

Įsivaizduokite, kad dabar prie Jūsų prieina "klausimėlis" ir nekaltai užklausia, koks asmuo labiausiai asociuojasi su Bulgarija. Aš, asmeniškai, iškart paminėčiau dar V amžiuje gyvenusį senovės bulgarų genties vadą ir šalies įkūrėją Chan Asparuch (ar pamenate legendą apie arklio uodegą?). Kiek pagalvojus, aišku, paminėčiau ir dabartinį prezidentą Rosen Plevneliev. O dar išdidžiau ištarčiau Džon Vinsent Atanasov, pirmojo elektroninio skaitmeninio kompiuterio "tėvo", vardą. Gražu. Tačiau, jei "klausimėlis" paklaustų, "o ar esate ką nors girdėję apie Jordan Radičkov?". Ne. Tad susipažinkime, ne tik su juo, bet ir su kitomis asmenybėmis, garsinančiomis savo šalies vardą pasaulyje.

Viena žymiųjų Bulgarijos asmenybių yra filosofė Julia Kristeva (Юлия Кръстева, gimusi 1941 m. birželio 24 d.). Tai bulgarų-prancūzų filosofė, literatūros kritikė, psichoanalitikė, feministė ir novelistė. Nuo 1960 m. gyvenusi Prancūzijoje.
Julia Kristeva Paryžiuje 2008 m.
Už „kalbos, kultūros ir literatūros sankirtos klausimų inovacinius tyrinėjimus“ J. Kristeva buvo apdovanota Holberg International Memorial Prize 2004 m. 2006 m. už Politinę Mintį įteiktas Hannah Arendt Award.



Veselin Topalov (Веселин Топалов, gimęs 1975 m. kovo 15 d.)
Veselin Topalov
Bulgarų šachmatų meistras ir FIDE (World Chess Federation) pasaulio čempionas. 2008 m. balandžio mėnesį FIDE reitingo sąraše jis įvertintas kaip IV pasaulyje su Elo rating 2767. Jo dabartinis treneris ir vadybininkas yra Tarptautinis čempionas Silvio Danailov (Силвио Данаилов).
V. Topalov FIDE World Chess čempionu tapo laimėjęs FIDE World Chess Championship 2005. V. Topalov buvo apdovanotas 2005 Chess Oscar.





Jordan Radičkov (Йордан Радичков, 1929-2004)
Jordan Radičkov paminklas Sofijoje
Žymus bulgarų rašytojas ir dramaturgas, magiškojo realizmo atstovas. Kai kurie literatūros kritikai teigia, kad tai viena ženkliausių XX a. paskutinio ketvirčio figūrų Bulgarijos literatūroje. Dažnai vadinamas bulgariškuoju Kafka ar Gogoliu.
J. Radžikov skirta nemažai literatūros, teatro ir filmų apdovanojimų tiek gimtinėje, tiek užsienyje. Tarp jų Stara Planina Orderis (aukščiausias Bulgarijos orderis, 2003 m.), prestižinis Italijos prizas Grinzane Cavour (1984 m.) ir Tarptautinės Menų Akademijos Paryžiuje prizas (1993 m.). Kaip Bulgarijos-Švedijos Bendradarbiavimo Asociacijos steigėjas ir pirmasis prezidentas gavo Švedų nacionalinį Polar Star Apdovanojimą (1988 m.). 2001 m. buvo nominuotas Nobelio prizui už literatūrą.
J. Radžikov darbai išversti į daugiau kaip 30 kalbų.

Pabaiga Nr. 1. Šiek tiek apie muzikos atstovus, dainuojančius pasauliui, nors ir nebulgariškai...tačiau patys bulgarai jais didžiuojasi.

Filip Bedrosovič Kirkorov (Филипп Бедросович Киркоров) gimė 1967-aisiais Bulgarijoje, Varnos mieste. Tai žvaigždė ryškiai nušvietusi Rusijos bei viso pasaulio muzikos padangę. Filip Kirkorov nuotraukos nuolat pasirodo ant populiariausių žurnalų viršelių. Tai neabejotinai viena turtingiausių, skandalingiausių ir paslaptingiausių asmenybių ne tik Rusijoje, bet ir pasaulinėje šou verslo arenoje.

Filip Kirkorov

Ludmila „Lucy” Diakovska (Людмила Дяковска, 1976 m. balandžio 2 d.) bulgarų dainininkė, šokėja, dainų autorė, išgarsėjusi vokiečių merginų gruėje „No Angels“.
Ludmila „Lucy” Diakovska solinės kompaktinės plokštelės viršelis


Achinora Kumanova (Ахинора Куманова, slapyvardis Nora Nova (Нора Нова)) – bulgarų dainininkė. Tapo garsi 1964 m. sudalyvavusi „Eurovizijos“ dainų konkurse, kaip pirmoji bulgarė atstovavusi Vokietiją. Atliko dainą „Man gewöhnt sich so schnell an das Schöne“, kuri užfiksuota kaip ilgiausią pavadinimą turinti daina visoje „Eurovizijos“ istorijoje. Deja, su šia daina jai atiteko tik paskutinė vieta…
Achinora Kumanova 1964 m. „Eurovizijoje“


Pabaiga Nr. 2. Tik norėjau suintriguoti, kad lauktumėte tęsinio.
"Klausimėlis" Jus gali užtikti betkur:)

Ar Bulgarijos tauta nuvers valdžią?

Mėnesį trukusioje tinklaraščio apklausoje Jūs, skaitytojai, nusprendėte, kad dabartinė Bulgarijos valdžia su Plamen Orešarski priešakyje, turėtų atsistatydinti. Už tai pasisakė 59 proc. skaitytojų. Likusieji (41 proc.) neturi nuomonės, tačiau jiems įdomu, kuo baigsis liaudies pasipriešinimas.
Šiuo metu situacija nesikeičia.