Literatūroje tautos dvasia

Lietuviai Bulgarijoje labiausiai žavisi gamta ir užmiesčio kultūra. Tai įrodyta paskutinės blog'o apklausos rezultatais, nes 70% lankytojų neabejingi Balkanų reljefui ir nenuspėjamam šio krašto kaimo klimatui.
Muzikos ir šokių stilius, virtuvės paslaptys lietuvius žavi nemažiau. Tačiau, kodėl vietinė kalba ir literatūra liko šešėlyje? Ar tik ne dėl to, kad lietuviai apie ją nežino nieko?...

Dėmesio! Siūlau Jums išsamią istoriją apie Bulgarijos literatūrą, kuri, pasirodo, laikoma slavų kultūros lopšiu(!)
Susikaupkite, tema rimta.

VIDURAMŽIAI: RELIGINĖ LITERATŪRA IR KIRILICA
Dar pieš viduramžius bulgarų literatūra turėjusi tūkstančio metų istoriją. Galima sakyti, kad tai viena seniausių literatūrų tarp slavų tautų, oficialiai datuojama nuo IX a., caro Simeono I (Симеон I) laikų.
Bulgarų literatūra pirmiausia gimė religiniuose darbuose. Dominavo religiniai rinkiniai, religinių temų tekstai, himnai, traktatai, herojiniai ir pamokomieji apokrifai ir hagiografijos. Tokių darbų autoriai vykdė 2 užduotis: skelbė ir tuo pačiu gynė šalies nepriklausomybę nuo Bizantijos. Svarbiausiais to periodo bulgarų literatūros atstovais buvę Klement iš Ohrid (Клемент, Охрид), Konstantin iš Preslav (Константин, Преслав), Černorizec Hrabar (Черноризец Храбър). Nors jie iš graikų kalbos vertė religines knygas, jų literatūros darbai savo esme buvo anti-bizantiški.
Svarbų vaidmenį viduramžių literatūros istorijoje atliko brolių Kirilo ir Metodijaus sukurtas alfabetas, vadinamoji kirilica. Šia rašto sistema jau X a. buvo išversta nemažai šventraščių bei parašyta naujų darbų. Iki šių dienų kirilica naudojama bulgarų, rusų, ukrainų ir serbų.

ANTROJI BULGARIJOS VALSTYBĖ. LITERATŪRA VERGIJOS TURKAMS METAIS
Antrosios Bulgarijos valstybės laikotarpiu (1186-1396 m.) pradeda klestėti kitokio pobūdžio literatūra. XIV a. dirbo tokie garsūs rašytojai kaip Teodosi iš Tarnovo (Теодоси Търновски) ir jo pasekėjas Evtimi (Евтимий), parašęs „Ivan Rilski“ ir Šv. Petka biografijas („Свети Иван Рилски“ ir „Света Петка“). Naują žanrą pristatė Grigori Camblak (Григори Цамблак), parašęs savo mokytojui Evtimi panegiriką. Tai ryškus to laikotarpio Bulgarijos literatūros vystymosi ženklas.
1396 m. žlugus Antrajai Bulgarijos valstybei ir įsigalėjus Osmanų Imperijai, Bulgarijos literatūra ir kultūra patiria rimtą sukrėtimą. Literatūrinė veikla pradeda koncentruotis vienuolynuose, ten pat kuriasi bulgariškosios kultūros centrai.
Suklestėjo pasakojamosios literatūros darbai. Tai buvo liaudies dainos, legendos, pasakos. Jų pagrindu Bulgarijos žmonės ugdė išsilaisvinimo idėjas.
Daugelis rašto darbų parašyti vietinės bulgarų, bažnytinės slavų ir serbų-kroatų kalbų mišiniu, ir buvo vadinama Illyric. Tarp jų, pirmoji modernia bulgarų kalba spausdinta knyga – „Abagar“ maldaknygė („Абагар“ молитвеник), kurią 1651 m. Romoje išspausdino Nikopol vyskūpas Filip Stanislavov (Филип Станиславов). Įdomu prisiminti, kad pirmoji lietuviška knyga išspausdinta šimtmečiu anksčiau – 1547 m. (Martyno Mažvydo „Katekizmas“).
XVIII-XIX a. pietų slavų Illyrian judėjimas paveikė bulgarų literatūrą, paskatino gimti vienai pirmųjų pasaulietiško pavyzdžio poezijų. Hristofor Žefarovič (Христофор Жефарович) „Stematografija“ („Стематография“) 1741 m. – ankstyvasis modernia bulgarų kalba parašytas pasaulietinės poezijos pavyzdys.

BULGARŲ TAUTOS ATGIMIMAS – LITERATŪROS IR ŠVIETIMO KLESTĖJIMAS
Atgimimo periodas Bulgarijoje prasidėjo XVIII a.
1762 m. žengtas žingsnis tautinio pasitikėjimo ir nepriklausomybės link. Tai padaryta su vienuolio Paisi (Паиси) „Slavų-bulgarų istorija“ („История славянобългарская“). Daug knygos kopijų buvo parašyta ranka. Oficialiai ji publikuota 1844 m. Vėliau vienuolis Paisi įkūrė mokyklą, kurios svarbiausias atstovas Sofroni Vračanski (Софроний Врачански) – pirmojo publikuoto literatūrinio darbo „Nedelnik“ („Неделник“, 1806 m.) autorius.
Pakurstytas Ukrainos rašytojo Juri Venelin knygos bei bulgarų mokytojo Petar Beron (Петър Берон) idėjų, Vasil Aprilov (Васил Априлов) 1835 m. įkūrė pirmąją pasaulietiško tipo Gabrovo aukštąją mokyklą (Габровското училище), kurioje buvo mokoma bulgarų kalbos. Pirmosios bulgarų kalbos gramatikos autorius Neofit Rilski (Неофит Рилски) Gabrovo aukštojoje mokykloje išugdė daug žymių mokytojų.
1840-1875 m. literatūroje dominuoja revoliucinės ir anti-turkiškos temos. Ljuben Karavelov (Лубен Каравелов) ir Hristo Botev (Христо Ботев) buvo aistringi revoliucionieriai, šiandien vadinami Bulgarijos poezijos bei prozos kolosais. Hristo Botev, garsėjęs troškimu dėl žmonijos paaukoti net gyvybę, rašydamas netgi numatė savo paties heroišką mirtį mūšyje.
XIX a. vid. pasirodo pirmieji bulgariški periodiniai leidiniai. Ankstyvuosius laikraščius ir žurnalus publikuoja Hristo Danov (Христо Данов). Jis taip pat rėmė jaunus šalies studentus, Tesalonikuose ir Plovdive atidarė knygynus.
Georgi Rakovski (Георги Раковски) 1858 m. parašė „Keliautojas miškais“ („Горски пътник“), literatūros kūrinį su pirmosiomis užuominomis apie žmonių nepasitenkinimą esama tvarka ir protestu.
Revoliucinio judėjimo pranašas, Dobri Čintulov (Добри Чинтулов) savo kūrybos dainomis akomponavo sukilėliams.
Pirmosios patriotinės dramos rašytos Dobri Vojnikov (Добри Войников) ir vėliau statytos Vasil Drumev (Васил Друмев).

Įdomus to periodo bruožas – bulgarų folkloro formavimasis. Dimitar Miladinov (Димитър Миладинов) ir Kuzman Šapkarev (Кузман Шапкарев) sudarė tautinių dainų kolekciją ir atliko gilias etnografines studijas.

Bulgarų literatūros tėvu vadinamas Ivan Vazov (Иван Вазов). Kūrinyje „Po jungu“ („Под игото“) pasakoja apie Bulgarijos žmonių gyvenimą ir besitęsiančias kovas su turkais dėl nepriklausomybės ir laisvės. Epinių poemų kolekcijoje „Pamirštųjų epopėja“ („Епопея на забравените“) mini herojus, mirusius Tautos Atgimimo judėjime.
Poetas Penčo Slavejkov (Пенчо Славейков) į Bulgarijos skaitytojų kolekcijas įnešė naujus europinius literatūros žanrus. Epinių dainų rinkinys „Krovinoji daina“ („Кървава песен“) artimai siejamas su kova prieš turkus. Pejo Javorov (Пейо Яворов) poezija ir dramos iliustruoja užspaustus Bulgarijos kaimiečius, Dimčo Debelianov (Димчо Дебелянов) kūryba išsiskiria jautrumu ir lyrika.

XX A. – BULGARIJOS LITERATŪRA VAKARŲ EUROPOS KONTEKSTE
XX a. formuojami nauji Bulgarijos literatūros bruožai. Tai vyksta Simbolizmo ir Vakarų Europos literatūros šešėlyje. Itin pasižymėjo Geo Milev (Гео Милев) – 1925 m. įvykių poetas ir lyrinės poezijos vertėjas.
Tarpukario laikotarpio iškiliausi rašytojai vadinami „revoliuciniais poetais“. Hristo Smirnenski (Христо Смирненски) – labiausiai išsiskiriantis socialiniu realizmu rašytojas. Nikola Vapcarov (Никола Вапцаров) – proletarinis poetas, 1942 m. nušautas už progresyvius įsitikinimus ir idealus. N. Vapcarov'o „Motoro dainos“ („Моторни песни“) – nuoširdžių eilėraščių kolekcija. 1952 m. rašytojas apdovanotas Tarptautinės Taikos Sąjungos prizu už aktyvią literatūrinę veiklą.
Dimitar Dimov (Димитър Димов), Dimitar Talev (Димитър Талев) ir Georgi Karaslavov (Георги Караславов) – tik keli gausios, po II-ojo Pasaulinio karo iškilusios rašytojų kartos atstovai. Jų darbuose jaučiama Komunistų partijos kontrolė, pataikavimas stalinizmo stiliui.
Šiandien Bulgarijos literatūros darbai verčiami į daugiau kaip 23 kalbas ir yra vertinami įvairių pasaulio šalių skaitytojų ir bibliofilų.




Tekstas apie literatūrą Bulgarijoje ir žymiausius jos atstovus parašytas remiantis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą