Kinas - Bulgarijos veidrodis

Bulgarijos kino istorija yra žymima skirtingomis filosofijos ir politikos kryptimis, kuriomis sukurta nemažai istorinių įvykių filmų-reprezentacijų. Norėdama pavaizduoti Bulgarijos filmų istorinę perspektyvą, atliksiu trumpą Bulgarijos kino meno ir pramonės vystymosi apžvalgą.

TRUMPA BULGARIJOS KINO ISTORIJA
Filmai Bulgarijoje kuriami nuo 1915 m. Dažniausiai tai istorinio žanro, dokumentinio tipo filmai (Aleksandr Žekov „Balkanų karas“ (Александър Жеков „Балканската война“, 1913 m.)), vaidybiniai (Vasil Gendov „Meilė yra beprotybė“ (Васил Гендов „Любовта е лудост“, 1917 m.), Boris Grežov „Po Rusijos gaisro“ (Борис Грежов „След пожара над Русия“, 1929 m.) ir Aleksandr Vazov fragmentas „Pylimas“ (Александър Вазов „Грамада“, 1936 m.)).


Kino kritikas Ronald Holloway išskiria kelis Bulgarijos kino istorijos periodus. Įvardina juos spalvomis: Žalieji metai (1958-1970 m.); Raudonieji metai (1971-1983 m.); Juodieji metai (1984-? m.). Tačiau net ir prieš pirmąjį kino kritiko išskirtą laikotarpį Bulgarijos kine vyko įvairūs kūrybiniai procesai.

Po II-ojo pasaulinio karo ir socialistų valstybės įkūrimo 1944 m. kino pramonė nacionalizuota. Boriso Borozanov „Sakalas Kalinas“ (Борис Борозанов „Калин Орелът“, 1950 m.) – vienas pirmųjų šio laikotarpio filmų. Jame pristatoma kovotojo prieš turkų spaudimą lemtis. Filmas priskiriamas prie socialistinio realizmo tradicijų filmotekos, kurioje 1950 m. kurti filmai atskleidžia įsipareigojimą praeities ir dabarties tautos problemoms.
„Aliarmas“ („Тревога“, 1951 m.) – vienas pirmųjų kinematografo ir dokumentalisto Zahari Žandov (Захари Жандов) filmų. Tai pusiau dokumentinė istorija apie dalinimąsi politine ištikimybe vienoje bulgarų šeimoje paskutinėmis II-ojo pasaulinio karo dienomis.
1950 m. daugelio sukurtų filmų temos susijusios su Bulgarijos istorijos problemomis. Geras pavyzdys, iliustruojantis istorinių filmų tematiką - Dako Dakovski „Po jungu“ (Дако Даковски „Под игото“ 1952 m.) – Bulgarijos klasikinio poeto Ivan Vazov (Иван Вазов) novelės ekranizacija. Filmas atkreipia dėmesį į 1800 m. sukilimą prieš turkų jungą.

I. Žalieji metai
Kaip jau minėjau, Ronald Holloway pirmąjį Bulgarijos kino vystymosi periodą pavadina Žaliaisiais metais. Šis laikotarpis, pasižymėjęs „poetiniu realizmu“, tęsėsi iki 1970 m. Zenitą pasiekė 1960 m. viduryje. Šios „bangos“ kritimas itin ryžtingai buvo keliamas po trumpos Chruščiovo eros „atlydžio“. Jį inicijavo režisierė Binka Želiazkova „Pririštu balionu“ (Бинка Желязкова „Привързаният балон“, 1967 m.).
„Šipka herojai“ („Героите на Шипка“, 1955 m.) – dar vienas filmas, sukurtas bendradarbiaujant su Sovietų Sąjunga, režisuotas Sergei Vasilev (Сергей Василев). Filmas koncentruojasi į lemtingąjį Rusijos-Turkijos mūšį, vykusį Stara Planina kalnų viršukalnėje Šipka.
Kai kurie to laikotarpio filmai buvę tokie kontroversiški, kad niekada net nebuvo rodomi didžiajame ekrane. O kiti netgi užkirto kelią tolimesniam režisierių ir rašytojų bendradarbiavimui. Pavyzdžiui, „Pirma pamoka“ („Първи урок“, 1960 m.) bei „Saulė ir šešėlis“ („Слънцето и сянката“, 1962 m.) padėjo tašką Rangel Valčanov (Рангел Вълчанов) ir Valeri Petrov (Валери Петров) režisieriškam-poetiškam bendradarbiavimui.
Poetiškojo kino kryptis gerai išsilaikė ir 1960 m. Tai buvo pažymėta Binkos Želiaskov „Mes buvome jauni“ („A Бяхме млади“, 1961 m.) ir Valo Radev „Persikų vagis“ („Крадецът на праскови”, 1964 m.) filmų pasirodymu.
Paskutinis ženklus šio periodo filmas – Todor Dinov ir Hristo Hristov „Ikonostasas“ (Тодор Динов и Христо Христов „Иконостасът“, 1969 m.). Filme vaizduojamas XIX a. Bulgarijos renesansas.
Šiame Bulgarijos kino periode debiutavo pirmoji režisierių karta. Režisierių Borislav Sharaliev, Zako Heskia, Vulo Radev, Binka Želiazkova, Hristo Ganev, Nikola Korabov, Hristo Hristov, Hristo Piskov, Rangel Valčanov filmai vadinami bene svarbiausiais Bulgarijos kino istorijoje. Rangel Valčanov „Mažoje saloje“ (Рангел Вълчанов „На малкия остров“, 1958 m.) yra Bulgarijos kino istorijos nuorodos taškas į tarptautinį ekraną – tai pirmasis Bulgarijos filmas, gavęs tarptautinį pripažinimą.

II. Raudonieji metai
1971-1983 m. Bulgarijos kinas susirūpino politinėmis ir istorinėmis temomis. 1970 m., politinio cinizmo ir nusivylimo metais, Bulgarijos kino kalba iš poetinės tapo alegoriška ir ironiška. Filosofinė ir moralinė parabolė, politinė alegorija ir karti satyra tapo dominuojančiu žanru šiais dviem dešimtmečiais. Pavyzdžiui, filmai „Laukinių kiškių surašymas“ („Преброяване на дивите зайци“, 1973 m.), „Svirplys ausyje“ („Щурец в ухото“, 1976“ m.), „Baseinas“ („Басейнът“, 1977 m.), „Kur mes einame?“ („За къде пътувате?“, 1986 m.) – tik keli šios krypties pavyzdžiai. Labiausiai vertinami „Pranašumas“ („Авантаж“, 1977 m.) ir „Nežinomo kareivio lakuoti batai“ („Лачените обувки на незнайния воин“, 1979 m.) – vėlyvieji klasikinio poetinio realizmo pavyzdžiai.
Raudonųjų metų periodas turėjo vieną svarbų tašką. Tai 1972 m. režisieriaus Metodi Andonov „Ožkos ragas“ (Методи Андонов „Козият рог“). Senovės tragedijos stiliumi sukurtame filme plėtojama giminės identiteto problema. „Ožkos ragas“ į kino teatrus atvedė trečdalį Bulgarijos populiacijos.
Bulgarijos kino persilaužimas į pasaulinio kino lygmenį įvyko 1977-79 m. su, jau minėta, Žaliųjų metų kartos režisiere Binka Želiazkova ir jos filmu „Baseinas“ („Басейнът“, 1977 m.). Filmas laimėjo Aukso medalį 1977 m. Maskvos filmų festivalyje. Georgi Diulgerov „Pranašumas“ (Георги Дюлгеров „Авантаж“) už režisūrą Berlyno filmų festivalyje 1978 m. apdovanotas Sidabriniu Lokiu. Rangel Valčanov šedevras „Nežinomo kareivio lakuoti odiniai batai“ („Лачените обувки на незнайния воин“) – lyrinė poema apie silpnėjančią valstiečių kultūrą. Filmas „atidarė“ Londono kino filmų festivalį 1979 m. ir laimėjo Grand Prix Naujajame Delfyje.

Paskutinis šio laikotarpio Bulgarijos kino pripažinimas įvyko Venecijos kino festivalyje 1983 m. su Veselin Branev „Centrinis Viešbutis” (Веселин Бранев „Хотел Централ“, 1983 m.). Filmas apie nekaltą jauną mergaitę iš provincijos, kurią klaidingai areštuoja policija politinės paranojos po coup d’etat 1934 m. Ji atvežama į viešbutį tarnauti kambarine, naudojama ir prievartaujama kaip miesto prostitutė. Kaip bebūtų, herojė sugeba moraliai išsilaikyti ir ištvirkimą maskuoja.
Vėliau Bulgarijos kinas „laidojamas“ epinių megareginių, skirtų Bulgarijos valstybės trylikos-šimtmečių jubiliejui pažymėti. Vienas jų, Liudmil Staikov 3 dalių ekstravagandiškas epas „Chan Asparuch“ (Людмил Стайков „Хан Аспарух“, 1981 m.). Tai vienas brangiausių filmų Bulgarijos nacionalinio kino istorijoje (dėl įmantrių kostiumų ir masinių scenų). „Chan Asparuch“ sugebėjo surinkti 11 milijonų žiūrovų (o juk šalyje tada gyventa apie 9 milijonus (!)). Dėl tokio populiarumo kino studija Warner Brothers 1984 m. išleido sutrumpintą filmo versiją anglų kalba – „681 m. Chano Šlovė“.
Ankstyvieji 1980 m., tam tikra prasme, žymi istorinių ir socio-politinių temų filmų kulminaciją. Istoriniai filmai, pavyzdžiui, Liudmil Staikov „Chan Asparuch“, Borislav Šaraliev „Boris I“ (Борислав Шаралиев „Борис I“), Georgi Stojanov „Konstantinas Filosofas“ (Георги Стоянов „Константин Философ“) pažymi šį Bulgarijos kino periodą kaip vieną produktyviausių ir sėkmingiausių. Jais užbaigiamas antrasis Bulgarijos kino periodas.

III. Juodieji metai
Apžvelgdamas Bulgarijos kino istoriją, kino kritikas Ronald Holloway tęsia spalvinę kodifikaciją ir paskutinį dešimtmetį nuspalvina juodai.
Pagrindinė priežastis, smukdžiusi Bulgarijos kiną yra ta pati, kas vėliau šalyje sužlugdė socialistinę sistemą (beje, ir visoje Rytų Europoje). Kaip bebūtų, „palyginus su paskutiniu dešimtmečiu, šio laikotarpio filmai atrodė geriau „old hat“, ir periodas yra svarbus trečiosios kartos režisierių debiutų pasirodymu. Tai yra pirmoji režisierių karta baigusi Sofijos Filmo ir Teatro Akademiją (Академия по театрално и филмово искуство). Kiti režisieriai tobulinosi užsienyje. Vienas jų, Nikolai Volev (Николай Волев) – kino studijas baigė Londone, vėliau tarptautiniu mastu kūrė dokumentinius filmus. Taip pat Henri Kulev (Хенри Кулев) – kontrаversiškas animatorius, studijavęs Maskvoje. Peter Popzlatev (Петър Попзлатев) studijas baigė Paryžiuje.
Keletas atmintinų dešimtmečio filmų yra jaunų režisierių debiutai. Rumiana Petkova „Leidžiantis į žemę“ (Румяна Петкова „Приземяване‘“ 1985 m.) ir Iskra Josifova „Meilės terapija“ (Искра Йосифова „Любовна терапия“, 1987 m.) – apibūdinami kaip 2 genialūs feministiniai darbai. Chaim Koen „Išsaugokite mažuosius gyvūnus“ (Хаим Коен „Защитете дребните животни“, 1988 m.), Ivan Rosenov „Sustojimas nepažįstamiems“ (Иван Росенов „Спирка за непознати“, 1989 m.) – tarsi įėjimas į New School Cinema Transition Festival New York‘e 1993 m. Peter Popzlatev „Aš, Grafienė“ (Петър Попзлатев „Аз, Графинята“, 1989 m.) – narkomano gyvenimo kronika, kuria režisierius laimėjo mažiausiai 5 tarptautinius apdovanojimus. Liudmil Todorov „Bėgantys šunys“ (Людмил Тодоров „Бягащи кучета“, 1989 m.) ir „Vieno nevykėlio meilės vasara“ („Любовното лято на един льохман“, 1990 m.) – žavūs rinktiniai filmai, kupini nostalgijos išėjusiems po savižudybės draugams. Krasimir Krumov „Exitus“ (Красимир Крумов „Екзитус“, 1989 m.) ir „Tylėjimas“ („Мълчанието“, 1991 m.) – 2 niūrios politinės ir moralinės alegorijos, Bulgarijos filmų horizonte žyminčios naujus talentus. Taip pat Dočo Bodžakov „Tu, kuris esi danguje“ (Дочо Боджаков „Ти, който си на небето“, 1990 m.) ir „Šulinys“ („Кладенецът“, 1991 m.) – kitas įėjimas į New School Cinema in Transition Festivalį, ir kitas „karštas“ taškas ženkliausių Bulgarijos kino kūrėjų sąraše.
Šie trečiosios kartos režisieriai, jų senieji kolegos Nikolai Volev (Николай Волев), Georgi Diulgerov (Георги Дюлгеров), Ivan Andonov (Иван Андонов), Rangel Valčanov (Рангел Вълчанов), su naujais iššūkiais šiandien kuria Bulgarijos kiną ir tiki viltimi, kad Baltieji metai yra visai čia pat.

to be continued... Kitą kartą apžvelgsiu savo mėgstamiausius Bulgarijos kinematografų kūrinius.


Tekstas apie kiną Bulgarijoje paruoštas remiantis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą