Prie ko (ne)galima priprasti Bulgarijoje

Penki metai. Sakyčiau, tai visai padorus laiko tarpas, po kurio drąsiai galima dalinti komplimentus ir reikšti pretenzijas savo antriems namams, kuriuos kiti dar vadina Bulgarija.
Neslėpsiu, anksčiau išgirdus Bulgarijos vardą man nekildavo jokių asociacijų ar emocijų. Netikėjau net populiariausiais apibūdinimais, kad „tai čigonų kraštas” ar „Bulgarijos pomidorai skaniausi”, ar „ten gali pigiai įsigyti nekilnojamojo turto”. Galbūt ir gerai, nes atvykus nereikėjo lyginti vaizduotėje sukurtų vaizdinių su tais, kurie pasitiko lygiai prieš penkis pavasarius.

Taip ar ne?
Kiekvienas pirmąjį ar n-tąjį kartą atvykęs į Bulgariją pirmiausia susiduria su svarbiausia žmogaus bendravimo priemone - kalba. Bulgarų kalba yra slavų grupės, tad mokantys rusiškai ne tik susikalba su vietiniais, bet ir skaito bulgariškus tekstus, parašytus kirilica. Tačiau pratusiems prie lotyniškų rašmenų, kirilicos skaitymas tampa iššūkiu. Man asmeniškai tai buvo įdomu ir netgi garbė, nes šio rašto sistema būtent buvo sukurta X a. pab. Bulgarijoje.
Bulgarų kalbos mokėjimas taip pat padeda nesupainioti vietinių kūno kalbos ypatybių. Juk bulgarai yra vienintelė tauta pasaulyje, kuri  neigiamai atsakydami „не” („ne”)  linkčioja galvą, o su „да” („taip”) - galvą sukioja į šonus, lyg nesutinkantys.Tai mažytė, bet labai svarbi sąlyga prie kurios tenka pratintis, jei nori suprasti kaimyną, taksistą ar laikraščių pardavėją, kuris per penkias minutes gali atpasakoti savo gyvenimą.
Priprasti prie šio bulgarų tautos kūno kalbos bruožo taip pat garbė, tačiau būkite atidūs… Derindama jį su lietuviškaisiais „taip” arba „ne”, tarp saviškių vis dažniau lieku nesuprasta.

Sostinė Sofija ≠(=) kaimas
Faktas, kad Bulgarijos sostinėje gyvena tiek pat žmonių kiek visoje Lietuvoje, puikiai iliustruoja vietinių įvairiaspalviškumą. Tai nėra kažkas baisaus prie ko reikėtų pratintis, nes ir pačioje Lietuvoje pasitaiko nemažai save reklamuojančių ir neretai kaimyno braškes skaičiuojančių žmonių. Tačiau ši savybė itin išryškėja Sofijoje, kurią kai kurie vietiniai vadina „dideliu kaimu”.
Juk pati istorija byloja, kad žlugus komunizmo režimui sostinės populiaciją papildė iš aplinkinių gyvenviečių, kaimų ar kitų miestų atvykę laimės ieškotojai. Deja, jie iki šiol neišmoko gyventi dideliame mieste ir dažnai tenka susidurti su provincialaus mentaliteto „fauna”. Jautresnių saitytojų iškart atsiprašau už drąsą. Teisinuosi žmogiškąja pasąmone, kuri, kaip įrodyta, iš prigimties linkusi provokuoti neigiamas emocijas. Pastarąsias Sofijoje, kaip ir visoje Bulgarijoje, sukelia valkataujančių šunų gaujos, pavėjui skrendančios šiukšlės ar šiukšlių konteineriuose besikuičiantys čigonai, t.y. vietinė tautinė „mažuma”, pati save vadinanti romais. Be abejo, neturiu nieko prieš, kai žmogus prie savo namuko augina pririštą šunį-sargą, kaip ir įprasta Lietuvoje. Tačiau Bulgarijoje dažnas reiškinys, kai daugiabučio gyventojai imasi globoti benamį šunį. Deja, dažniausiai toks „bloko” ir tuo pačiu niekienuo šuo saugo „savo” teritoriją ir puola kiekvieną su pavadėliu vedamą keturkojį ar iš šiukšlių konteinerio po kiemą išnešioja antram perdirbimui skirtas žaliavas. Pastarosiomis, beje, itin domisi jau anksčiau paminėta ir romais besivadinanti „mažuma”. Paradoksalu, tačiau su jos gyvenimo būdu susitaikyti paprasčiau nei su vietinės valdžios abejingumu ir leidimu taip apsileisti.
Be abejo, Sofija dar nėra visa Bulgarija. Patys bulgarai kraipo galvas į šonus džiaugdamiesi, kad šalies vyriausybė pagaliau ėmėsi tvarkos tarpmiestiniuose keliuose. Juk Balkanų širdyje įsikūrusios šalies svečiai retai lieka abejingi didingiems Stara Planina, Rila, Rodopi kalnams, pakelėse besiganančioms avių bandoms ar tiesiog pakinkytam asilui, kurį vargu ar bepamatysi kitų Europos Sąjungos šalių zoologijos soduose.

Bene svarbiausia dalis: „duokite mums duonos ir žaidimų”
Posakis ne bulgarų kilmės, tačiau reikėtų susidomėti, ar jis iš tikrųjų priklauso romėnams. Valgymas Bulgarijoje ne tik maisto atsargų įsisavinimas, bet ir pramoga. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje ilgiausiai pietaujama dvi valandas, tai bulgaras prie „mandžos” gali užtrukti iki penkių valandų.
Apskritai, apie bulgarišką virtuvę galiu pasakyti daug ir gerai. Juk saulės pabučiuotoje šalyje auga į Lietuvą importuojami arbūzai, persikai, pomidorai! …ir nors čia ant grotelių kepami „kebabče” ar „kiufteta” gali nuraminti nuo mėsos priklausantį skrandį, pastarajam vis tik ilgainiui pradeda trūkti bulgariškai virtuvei nebūdingų riebiųjų padažų. Dėl to šaltesniu metų laiku lietuviškas organizmas vis skausmingiau svajoja apie sočiuosius cepelinus.
Žaidžiama Bulgarijoje taip pat šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Dažnas čia linksminasi ir su kontroversiškąja čialgą, dar kitų vadinama „pijokų muzika”, ir su liaudiškuoju horo.
Taip pat populiarios ir azartiškos linksmybės - kazino. Tačiau jų skaičius Bulgarijoje artimiausiu metu turėtų sumažėti, nes valdžios įsakymu gyvenamuosiuose rajonuose įsikūrę lošimo namai netrukus bus priversti užsklęsti duris.
Kaip bebūtų, šiandieninis Bulgarijos veidas daug švaresnis, nei tas, kokį išvydau pirmojo-apžvalginio vizito į šią šalį metu. Galbūt ji pradėjo naudoti iš Europos Sąjungos importuotą muilą?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą