Neseniai nuskambėjo-nuaidėjo vienas spalvingiausių mūsų planetos konkursų - Eurovizija. Bulgariją šiais metais pristatė Elitza Todorova ir Stojan Jankulov su daina "Само шампиони"/"Tik čempionai". Šis duetas jau pažįstamas Europai, nes konkurse dalyvavo 2007 metais. Daina "Вода"/"Vanduo" tąkart užėmė penktąją vietą. Šįkart, deja, "Tik čempionai" neužkariavo europiečių širdžių, nors dainos atlikimas ir stilius labai priminė ankstesniąją. Kaip ten bebūtų, aktyvūs konkurso stebėtojai tikrai galėjo susidaryti įspūdį apie bulgarų muzikinį skonį. Tačiau muzika Bulgarijoje yra kur kas įvairesnė. Verta tai aptarti rimtai, nes patys muzikologai išskiria 3 Bulgarijos muzikų kartas: pirmoji iki 1944 m., antroji – apie 1970 m., trečioji – po 1970 m.
PIRMOJI BULGARIJOS MUZIKŲ KARTA
Šios kartos pirmoji figūra – „Muzikos Patriarchu“ vadinamas pirmasis muzikologas Bulgarijoje Dobri Christov (Добри Христов). Kaip ir daugelis pirmosios kartos muzikų, D. Christov mokėsi užsienyje, buvo prancūzų kompozitoriaus Paul Duka studentas. Jo kūryba pasižymi „klasikine“ harmonija ir liaudies tonų aranžacija.
1920-40 m. buvo keletas kompozitorių, kūrusių rafinuočiau. Tai broliai Veselin ir Andrei Stojanov (Веселин и Андрей Стоянов), Pančo Vladigerov (Панчо Владигеров), Lubomir Pipkov (Любомир Пипков) ir kiti. Veselin ir Andrei Stojanov dirbo liaudies stiliumi, naudojo nereguliarius metrus, tipiškas melodijų konfigūracijas ir quart-quint harmonijas.
Svarbi figūra – Dimitar Nenov (Димитър Ненов) – kompozitorius ir pianino virtuozas, kuris po 1944 m. kaltintas formalizmu ir bloga įtaka jauniems komunizmo kartos muzikantams.
Šios kartos pirmoji figūra – „Muzikos Patriarchu“ vadinamas pirmasis muzikologas Bulgarijoje Dobri Christov (Добри Христов). Kaip ir daugelis pirmosios kartos muzikų, D. Christov mokėsi užsienyje, buvo prancūzų kompozitoriaus Paul Duka studentas. Jo kūryba pasižymi „klasikine“ harmonija ir liaudies tonų aranžacija.
1920-40 m. buvo keletas kompozitorių, kūrusių rafinuočiau. Tai broliai Veselin ir Andrei Stojanov (Веселин и Андрей Стоянов), Pančo Vladigerov (Панчо Владигеров), Lubomir Pipkov (Любомир Пипков) ir kiti. Veselin ir Andrei Stojanov dirbo liaudies stiliumi, naudojo nereguliarius metrus, tipiškas melodijų konfigūracijas ir quart-quint harmonijas.
Svarbi figūra – Dimitar Nenov (Димитър Ненов) – kompozitorius ir pianino virtuozas, kuris po 1944 m. kaltintas formalizmu ir bloga įtaka jauniems komunizmo kartos muzikantams.
ANTROJI BULGARIJOS MUZIKŲ KARTA
Su šios kartos pradžia susijusi Sovietų invazija. Naujoji valdžia greitai įtvirtino savo ideologiją, pagal kurią tikėta, kad tai, kas pasiekta su monarchijos pagalba yra neprogresyvu ir negatyvu. Tai buvo žalingas periodas Bulgarijos muzikantams ir kompozitoriams. Iki tol geriausiais pripažinti kompozitoriai nutilo, o kai kurie, pavyzdžiui, Lubomir Pipkov (Любомир Пипков), greitai persiorientavo į socialistinį realizmą. Naujajai valdžiai pataikauta atitinkamu vokalu, himnais, operomis ir oratorijomis partijoms.
Deja, šis periodas pasižymi netektimis: sudeginti Sofia Radio studijoje laikyti muzikos įrašai, sugriauta daugelis bibliotekų. Neįkainojami Dimitar Nenov „Pavasaris“ (Димитър Ненов „Пролет“) ir Lazar Nikolov „Antroji Simfonija“ (Лазар Николов „Втора симфония“) dingo amžiams. Pats D. Nenov buvo sudegintas Muzikos Akademijoje ir mirė. L. Nikolov buvo uždrausta koncertuoti, P. Vladigerov ir V. Stojanov visiškai nebekūrė. Tokie kompozitoriai kaip Paraškev Hadžiev (Парашкев Хаджиев) ir Vasil Kazandžiev (Васил Казанджиев) stengėsi išlikti neutralūs ir remdamiesi antikinėmis legendomis kūrė muziką senovės Bulgarijos istorijai iliustruoti.
Šiuo periodu pradeda klestėti liaudies muzika. Tikėta, kad šio pobūdžio muzika yra arčiausiai komunizmo skelbiamos realybės ir pilietinės dorybės. Vystėsi liaudies ansambliai, organizuoti jų pasirodymai užsienyje.
Su šios kartos pradžia susijusi Sovietų invazija. Naujoji valdžia greitai įtvirtino savo ideologiją, pagal kurią tikėta, kad tai, kas pasiekta su monarchijos pagalba yra neprogresyvu ir negatyvu. Tai buvo žalingas periodas Bulgarijos muzikantams ir kompozitoriams. Iki tol geriausiais pripažinti kompozitoriai nutilo, o kai kurie, pavyzdžiui, Lubomir Pipkov (Любомир Пипков), greitai persiorientavo į socialistinį realizmą. Naujajai valdžiai pataikauta atitinkamu vokalu, himnais, operomis ir oratorijomis partijoms.
Deja, šis periodas pasižymi netektimis: sudeginti Sofia Radio studijoje laikyti muzikos įrašai, sugriauta daugelis bibliotekų. Neįkainojami Dimitar Nenov „Pavasaris“ (Димитър Ненов „Пролет“) ir Lazar Nikolov „Antroji Simfonija“ (Лазар Николов „Втора симфония“) dingo amžiams. Pats D. Nenov buvo sudegintas Muzikos Akademijoje ir mirė. L. Nikolov buvo uždrausta koncertuoti, P. Vladigerov ir V. Stojanov visiškai nebekūrė. Tokie kompozitoriai kaip Paraškev Hadžiev (Парашкев Хаджиев) ir Vasil Kazandžiev (Васил Казанджиев) stengėsi išlikti neutralūs ir remdamiesi antikinėmis legendomis kūrė muziką senovės Bulgarijos istorijai iliustruoti.
Šiuo periodu pradeda klestėti liaudies muzika. Tikėta, kad šio pobūdžio muzika yra arčiausiai komunizmo skelbiamos realybės ir pilietinės dorybės. Vystėsi liaudies ansambliai, organizuoti jų pasirodymai užsienyje.
TREČIOJI BULGARIJOS MUZIKŲ KARTA
Po 1970 m. gimė nauja Bulgarijos muzikų karta. Menininkai pavargo nuo valdymo mene ir kai kurie kompozitoriai pradėjo kurti liberalesnį ir laisvesnį meną, artimesnį Vakarų Europoje dominavusiam modernizmui. Kompozitoriai Cenko Minkin (Ценко Минкин) ir Stefan Dragostinov (Стефан Драгостинов) laimėjo tarptautinius apdovanojimus už įdirbį muzikos meno srityje.
Auditorijos pripažinimo siekė jaunieji atlikėjai. Iškilo Aleksandrina Pendančanska (Александрина Пендачанска), Josif Radionov (Йосиф Радионов), Angel Stankov (Ангел Станков), Emil Naumov (Емил Наумов).
Naujas periodas taip pat žymi pop muzikos įsigalėjimą. Šiandien Bulgarijoje galima išgirsti įvairių muzikos stilių: hard rock, heavy metal, rap, funk ir kitus.
Populiarėjo liaudies muzika. Ypač užsienyje. Bulgarijos liaudies moterų chorai iki šiol rengia tarptautinius koncertus. Išleista speciali The Mystery of Bulgarian Voices („Bulgarijos balsų misterija“ („Мистерията на българските гласове“)) plokštelė iki šiandien dominuoja daugelio įrašų kompanijų sąrašuose.
Po 1970 m. gimė nauja Bulgarijos muzikų karta. Menininkai pavargo nuo valdymo mene ir kai kurie kompozitoriai pradėjo kurti liberalesnį ir laisvesnį meną, artimesnį Vakarų Europoje dominavusiam modernizmui. Kompozitoriai Cenko Minkin (Ценко Минкин) ir Stefan Dragostinov (Стефан Драгостинов) laimėjo tarptautinius apdovanojimus už įdirbį muzikos meno srityje.
Auditorijos pripažinimo siekė jaunieji atlikėjai. Iškilo Aleksandrina Pendančanska (Александрина Пендачанска), Josif Radionov (Йосиф Радионов), Angel Stankov (Ангел Станков), Emil Naumov (Емил Наумов).
Naujas periodas taip pat žymi pop muzikos įsigalėjimą. Šiandien Bulgarijoje galima išgirsti įvairių muzikos stilių: hard rock, heavy metal, rap, funk ir kitus.
Populiarėjo liaudies muzika. Ypač užsienyje. Bulgarijos liaudies moterų chorai iki šiol rengia tarptautinius koncertus. Išleista speciali The Mystery of Bulgarian Voices („Bulgarijos balsų misterija“ („Мистерията на българските гласове“)) plokštelė iki šiandien dominuoja daugelio įrašų kompanijų sąrašuose.
 |
Bulgarijos moterų choras „Bulgarijos balsų misterija“
|
BULGARIJOS LIAUDIES MUZIKA
Bulgarijos liaudies muzikoje dominuoja daugiabalsis dainavimas, kuris išskiriamas vienu charakteringiausių Balkanų tautų muzikos bruožų. Šis daugiabalsumo sekundų fenomenas aiškinamas kaip neeuropiečių arba ankstyvųjų europiečių kultūros tradicija.
Pietvakarių Bulgarijoje (Šopų srityje) dvibalses dainas dainuoja vien tik moterys. Atlikėjos turi net savo specifinę terminologiją: pirmasis balsas dažniausiai „rėkia“, „šaukia“, „krankia“ (ока, извика, води ir pan.), antrasis balsas – „gaudžia“, „ūžia“ ir t.t (жужа, рева).
Pagal žanrą bulgarų liaudies dainos panašios į lietuvių sutartines. Tai rugiapjūtės, vynuogių derliaus nuėmimo, vestuvių apeigų, kalendorinių švenčių, vaišių, ratelių ar žaidimų dainos. Sutartinės (daugiausia trejinės) užbaigiamos ūkčiojant, nuūkiant ar nurėkiant.
Beje, vienoje šalies vietovėje gyvuoja ir lietuvių sutartinių giedojimą primenantys dainavimo būdai. Kaip rašė Bulgarijos muzikologas Nikolaj Kaufman (Николай Кауфман) – „dvibalsės dainos atliekamos poromis – viena dainininkė dainuoja pirmąjį, kita – antrąjį balsą. Tai pakartoja kita pora (antifoninis dainavimas). Tuo vietinis dainavimas skiriasi nuo kitų rajonų dvibalsio dainavimo, kur vyrauja trijų dainininkių grupė – pirmąjį balsą dainuoja viena, antrąjį – dvi, kai kada ir daugiau dainininkių. Kaip matome, pirmasis iš aprašytų giedojimo būdų beveik identiškas lietuvių keturinių giedojimui“.
Bulgarijos liaudies muzikoje dominuoja daugiabalsis dainavimas, kuris išskiriamas vienu charakteringiausių Balkanų tautų muzikos bruožų. Šis daugiabalsumo sekundų fenomenas aiškinamas kaip neeuropiečių arba ankstyvųjų europiečių kultūros tradicija.
Pietvakarių Bulgarijoje (Šopų srityje) dvibalses dainas dainuoja vien tik moterys. Atlikėjos turi net savo specifinę terminologiją: pirmasis balsas dažniausiai „rėkia“, „šaukia“, „krankia“ (ока, извика, води ir pan.), antrasis balsas – „gaudžia“, „ūžia“ ir t.t (жужа, рева).
Pagal žanrą bulgarų liaudies dainos panašios į lietuvių sutartines. Tai rugiapjūtės, vynuogių derliaus nuėmimo, vestuvių apeigų, kalendorinių švenčių, vaišių, ratelių ar žaidimų dainos. Sutartinės (daugiausia trejinės) užbaigiamos ūkčiojant, nuūkiant ar nurėkiant.
Beje, vienoje šalies vietovėje gyvuoja ir lietuvių sutartinių giedojimą primenantys dainavimo būdai. Kaip rašė Bulgarijos muzikologas Nikolaj Kaufman (Николай Кауфман) – „dvibalsės dainos atliekamos poromis – viena dainininkė dainuoja pirmąjį, kita – antrąjį balsą. Tai pakartoja kita pora (antifoninis dainavimas). Tuo vietinis dainavimas skiriasi nuo kitų rajonų dvibalsio dainavimo, kur vyrauja trijų dainininkių grupė – pirmąjį balsą dainuoja viena, antrąjį – dvi, kai kada ir daugiau dainininkių. Kaip matome, pirmasis iš aprašytų giedojimo būdų beveik identiškas lietuvių keturinių giedojimui“.
ČALGA/ЧАЛГА
Unikalus muzikos fenomenas Bulgarijoje yra čalga (чалга). Tai muzikos forma – arabų, turkų, graikų ir čigonų folkloro mišinys. Pats žodis „čalga“ kilęs iš turkiško çalgı (tariamas čal-guh), kuris reiškia „grojimą“ arba „muziką“. Šio grojimo dinamiškumas yra įgytas iš čalgadžija (turkų çalgıcı) muzikanto tipo, kuris ne tik gali groti bet kokio tipo muziką, bet ir improvizuoti, dainai suteikdamas savo paties instinktyvius ritmus ar smūgius. Čalgadžija neskaito muzikos. "Jis groja iš širdies":)
Čalga yra populiari taip vadinamuose chalga dance klubuose ir liaudiško stiliaus karčiamose. Ši muzika, kaip modernus reiškinys folklore ir geras būdas pasilinksminimui priimama masių (ir ypač užsieniečių).
Aišku, yra tokių, kurie nemėgsta šio žanro muzikos. Čalgos šalininkai sako, kad tai naujasis Bulgarijos folkloras, o antičalgos atstovai tvirtina, kad čalga su nacionaliniu folkloru neturi nieko bendro. Diskusijos dėl čalgos dažnai baigiasi lygiosiomis, o praktiškai čalga surenka vis daugiau mėgėjų. Dėl to diskusijos tampa beprasmėmis.
Daugelis Bulgarijos čalga hitų, aranžuotų ir atliktų Bulgarijos dainininkų, yra kilę iš Graikijos ar Turkijos. Pagal čalgos pasikartojančių temų ir ritmų muziką yra šokama. Toks šokimo stilius vadinamas kiuček (кючек).
Unikalus muzikos fenomenas Bulgarijoje yra čalga (чалга). Tai muzikos forma – arabų, turkų, graikų ir čigonų folkloro mišinys. Pats žodis „čalga“ kilęs iš turkiško çalgı (tariamas čal-guh), kuris reiškia „grojimą“ arba „muziką“. Šio grojimo dinamiškumas yra įgytas iš čalgadžija (turkų çalgıcı) muzikanto tipo, kuris ne tik gali groti bet kokio tipo muziką, bet ir improvizuoti, dainai suteikdamas savo paties instinktyvius ritmus ar smūgius. Čalgadžija neskaito muzikos. "Jis groja iš širdies":)
Čalga yra populiari taip vadinamuose chalga dance klubuose ir liaudiško stiliaus karčiamose. Ši muzika, kaip modernus reiškinys folklore ir geras būdas pasilinksminimui priimama masių (ir ypač užsieniečių).
Aišku, yra tokių, kurie nemėgsta šio žanro muzikos. Čalgos šalininkai sako, kad tai naujasis Bulgarijos folkloras, o antičalgos atstovai tvirtina, kad čalga su nacionaliniu folkloru neturi nieko bendro. Diskusijos dėl čalgos dažnai baigiasi lygiosiomis, o praktiškai čalga surenka vis daugiau mėgėjų. Dėl to diskusijos tampa beprasmėmis.
Daugelis Bulgarijos čalga hitų, aranžuotų ir atliktų Bulgarijos dainininkų, yra kilę iš Graikijos ar Turkijos. Pagal čalgos pasikartojančių temų ir ritmų muziką yra šokama. Toks šokimo stilius vadinamas kiuček (кючек).
Tekstas apie muziką Bulgarijoje paruoštas remiantis
- Р. Здравена Малдйева straipsniu „Bulgarian music“ iš Dragomir R. Radev internetinės svetainės “BulgariaFAQ“
- Etnomuzikos antropologės Розмари Стателова straipsniu „Седемте гряха на чалгата. Към антропология на етнопопмузиката“
- Българско хорово изкуство internetine svetaine
- Играта краси човека liaudies šokių svetainе internetе
- Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės „Sutartinių atlikimo tradicijos”, 2000 m.
- Laisvąja enciklopedija internete Wikipedia.org
- Bulgarų pasakojimais ir komentarais
Mane asmeniškai ,,veža'' liaudiška ръченица. Dėkoju už gerą straipsnį.
AtsakytiPanaikintiDėkojam. Bus ir šiokia-tokia antra dalis:)
Panaikinti