Čia rasite aprašytus dažniausiai lankomus objektus, esančius Bulgarijos šiaurės vakaruose. Tarp jų ir sostinė Sofija!
Baba Vida/Баба Вида
Bulgariška tvirtovė. Randasi ant Dunojaus upės slenksčio prie miesto Vidin (Видин).
Tvirtovė, pradėta statyti X a., ji tarnavo Vidin miesto apsaugai beveik visus viduramžius. Baba Vida stipriai išplėsta ir sutvirtinta caro Ivan Stracimar (цар Иван Страцимар) laikais.
Tvirtovė, pradėta statyti X a., ji tarnavo Vidin miesto apsaugai beveik visus viduramžius. Baba Vida stipriai išplėsta ir sutvirtinta caro Ivan Stracimar (цар Иван Страцимар) laikais.
 |
| Baba vida tvirtovė. Autorius Petar Jankov (Петър Янков),www.ImagesFromBulgaria.com |
Antrosios Bulgarijos valstybės laikais tvirtovė buvo svarbiausiu įtvirtinimu Šiaurės Vakarų Bulgarijoje. Svarbų vaidmenį atliko ir vergijos Osmanų Imperijai laikais. XVIII a. tarnavo kaip ginklų sandėlis ir kalėjimas.
Tuo metu pastatyta didžioji dalis pastato liko nepaliesta ir nesugriauta (kaip daugelis kitų pilių).
Baba Vida šiandien yra tvirtovė-muziejus. Pačioje tvirtovėje randasi serija radinių ir tvirtovės istorijos įrodymai.
Tuo metu pastatyta didžioji dalis pastato liko nepaliesta ir nesugriauta (kaip daugelis kitų pilių).
Baba Vida šiandien yra tvirtovė-muziejus. Pačioje tvirtovėje randasi serija radinių ir tvirtovės istorijos įrodymai.
Lankytinos vietos
- Belogradčiko uolos/Белоградчишките скали – tai 200 m aukščio gražios uolėtos figūros. Randasi Vakarų Bulgarijoje, netoli Belogradčik.
- Belogradčiko tvirtovė/Белоградчишката крепост – Belogradčik miesto tvirtovė.
Tai didžiausias miesto kultūros paminklas istoriniu aspektu. Tvirtovė laikoma nacionalinės reikšmės kultūros paminklu.
Statyta dar tais laikais, kai Belogradčik miesto teritorija buvo prijungta prie Romos Imperijos. Tad jos išvaizda turi romėnų architektūros charakterį. Tvirtovės pirminė funkcija buvusi ne gynybinė, o stebėjimo.
 |
| Belogradčik tvirtovės liekanos. Autorius Svilen Enev (Свилен Енве), wikipedia.org |
XIV a. caras Ivan Stracimar (цар Иван Срацимар) praplečia įtvirtinimą ir tvirtovė tapo viena svarbiausių regione. Įvairūs perstatymo darbai buvo atliekami Osmanų valdymo laikais.
Svarbų vaidmenį Belogradčik tvirtovė atlikto 1850 m. Belogradčik sukilime. Paskutinį kartą pilis panaudota Serbų-bulgarų karo veiksmuose 1885 m.
Svarbų vaidmenį Belogradčik tvirtovė atlikto 1850 m. Belogradčik sukilime. Paskutinį kartą pilis panaudota Serbų-bulgarų karo veiksmuose 1885 m.
Tai viduramžių laikų cerkvė. Randasi 8 km nuo Sofijos, Bojanos rajono (Бояна) pietinėje dalyje. Bojana cerkvei priskiriami 3 statybos periodai. Seniausioji dalis yra X-XII a. Tuo metu tai buvo maža, beveik apvali kryžminė cerkvė su narteksu vakarinėje dalyje. Antrasis statybos periodas – XIII a., kai 1259 m. vietinis valdytojas nusprendė cerkvę perstatyti. Vakarinėje dalyje buvo užstatyta dviejų aukštų struktūra; pastatytas naujas narteksas ir maža koplyčia ant jo. XIX a. bažnyčia dar daugiau išplėsta, kai prie Kalojan cerkvės pridėtas naujas dviejų aukštų narteksas, o vakarinė siena išardyta. Statyta skirtingais periodais cerkvė šiandien laikoma vientisu architektūros pavyzdžiu.
 |
| Bojana cerkvė. Autorius Svilen Enev (Свилен Енве), wikipedia.org |
Dėmesio verta cerkvės sienų tapyba, atlikta 1259 m. Šiandien tai vienas ženkliausių Europos viduramžių tapybos šedevrų.
1979 m. Bojana cerkvė įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos sąrašą.
1979 m. Bojana cerkvė įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos sąrašą.
Berkovica/Берковица
Buvęs keramikos, puodų dirbtuvės centras Bulgarijoje.
Bekovica keramikos darbai šiandien eksponuojami Berkovicos miesto muziejuje ir Varšec miesto-muziejaus (Варшец город-музей) kolekcijose. Tradicinė Berkovica keramika verta dėmesio dėl išsiskiriančių viduramžiško sgrafito ritualinių indų dekoracijose. Matyti, kad jie tikslingai funkcionavo žmonių kasdienėje buityje.
Buvęs keramikos, puodų dirbtuvės centras Bulgarijoje.
Bekovica keramikos darbai šiandien eksponuojami Berkovicos miesto muziejuje ir Varšec miesto-muziejaus (Варшец город-музей) kolekcijose. Tradicinė Berkovica keramika verta dėmesio dėl išsiskiriančių viduramžiško sgrafito ritualinių indų dekoracijose. Matyti, kad jie tikslingai funkcionavo žmonių kasdienėje buityje.
Lankytinos vietos
- Žymaus bulgarų rašytojo Ivan Vazov namas-muziejus (Къща-музей на Иван Вазов).
- Etnografinis Berkovica muziejus (Етнографският музей Берковица). Muziejaus eksponatai pristato vietos gyventojų buitį ir papročius, amatų ir šventinių apeigų pobūdį.
- Kom viršukalnė (Връх Ком, 2 016 m) – ketvirtoji pagal aukštį viršukalnė vakarinėje Stara Planina (Стара планина) kalnų dalyje ir pirmoji Berkovica kalnuose (Берковската планина).
- Varšec miestas (Вършец) – gyvenvietė-kurortas, žinomas dėl sveiko klimato ir mineralinių šaltinių. Šaltiniai atidaryti ir naudoti dar senovės romėnų.
Kurorte sėkmingai gydomos širdies, nervų, reumato ir kitos ligos. Nuo Varšec galima pasiekti trobelę „Baltas vanduo“ (хижа „Бялата вода“).
Senoji Šv. Petro cerkvė randasi 800 m nuo šiandieninio Berende kaimo, senose kapinėse.
 |
| Cerkvė Berende. Autorius Miko, wikipedia.org. |
Tai bazilikos tipo, vienos apsidos skliautuota šventykla be kupolo ir nartekso. Cerkvės sienos storos, pastatytos iš cemento skiediniu lituotų blokų. Šventyklos dviejų nuolydžių stogą formuoja akmens plokštėm dengtas skliautas. Tokios architektūros cerkvės dominavo XIII-XIV a. mažuose kaimeliuose.
Geriausiai Šv. Petro cerkvėje išsilaikė paprastos struktūros, banguotų sijų ikonostasas. Bažnyčios interjeras tapytas.
Geriausiai Šv. Petro cerkvėje išsilaikė paprastos struktūros, banguotų sijų ikonostasas. Bažnyčios interjeras tapytas.
Gložene „Šv. Jurgio kankinio nugalėtojo” vienuolynas/Гложенският манастир „Свети Великомъченик Георги Победоносец“
Randasi arti Gložene kaimo (Гложенe), 12 km nuo Teteven miesto (Тетевен). Statytas 1224 m. ir rekonstruotas XV-XVI a.
 |
| Gložen vienuolynas |
Legenda pasakoja, kad vienuolynas pastatytas kunigaikščio Georgi Glož (Георги Глож), kuris įkūrė ir suteikė kaimui pavadinimą Gložene (Гложене). XVIII a. Gložene vienuolynas buvo vienas pagrindinių kultūros taškų Bulgarijoje. Jame slėpėsi Bulgarijos „laisvės apaštalu“ vadinamas Vasil Levski (Васил Левски).
Katina kaimas (Село Кътина) yra Stara Planina kalnų pietvakariuose, ant Katina upės kranto. Pirmą kartą kaimas paminėtas 1420 m.
Kaime galima apžiūrėti Šv. Spas cerkvę (църквата „Св. Спас”), kurioje randasi vertingos ikonos ir freskos.
Vykstant į Katina kaimą palei upę galima pamatyti giliai išraustas upės ėdžias. Matyti žalsvo molio ir aprūdijusio smėlio spalvos Didysis tarpeklis. Čia randama rudoji anglis. Tarpeklio pakraščiuose matyti gilios nišos ir banguotos draperijos. Tai viena iš kelių Katinos piramdžių.
Kaime galima apžiūrėti Šv. Spas cerkvę (църквата „Св. Спас”), kurioje randasi vertingos ikonos ir freskos.
Vykstant į Katina kaimą palei upę galima pamatyti giliai išraustas upės ėdžias. Matyti žalsvo molio ir aprūdijusio smėlio spalvos Didysis tarpeklis. Čia randama rudoji anglis. Tarpeklio pakraščiuose matyti gilios nišos ir banguotos draperijos. Tai viena iš kelių Katinos piramdžių.
 |
| Katina piramidės |
Vykstant toliau per tarpeklį galima pamatyti ir daug vaizdingesnių formų.
Katina piramidės atrodo tarsi didingos figūros. Iš jų viduramžiais statyti bokštai, pilys, minaretai.
Piramidės ypatingai gražios saulėlydžio ir mėnulio patekėjimo metu.
Katina piramidės atrodo tarsi didingos figūros. Iš jų viduramžiais statyti bokštai, pilys, minaretai.
Piramidės ypatingai gražios saulėlydžio ir mėnulio patekėjimo metu.
Šiaurinėje Balkanų dalyje, Todorini kukli (Тодорини кукли) viršukalnės papėdėje randasi Klisurski vienuolynas. Tai ketvirtas pagal dydį vienuolynas Bulgarijoje.
 |
| Klisurski vienuolyno kiemas. Fotografijos šaltinis www.bulgarianmonastery.com |
Datuojamas XIII a. (1240 m.), Antrosios Bulgarijos karalystės laikotarpiu. Vergijos turkams pradžioje, 1396 m., Klisurski vienuolynas buvo sudegintas ir visiškai sugriautas. Vietinių atmintyje išlikusi vienuolyno dvasia ir apleista vieta vadinta „Tuščiuoju Vienuolynu“. Šventomis dienomis žmonės ateidavo čia atlikti apeigų.
1979 m. vienuolynas atnaujintas ir pritaikytas turistų lankymui.
1979 m. vienuolynas atnaujintas ir pritaikytas turistų lankymui.
Miestas šiaurės Bulgarijoje.
Lankytinos vietos
- Etnografijos muziejus (Етнографски музей). Jo komplekse randasi 1973 m. atidaryta ekspozicija „Drasova namas“ („Драсова къща”) su XIX a. pab. ir XX a. pr. turtingos pirklio šeimos buities detalėmis. Kita ekspozicija – „Rašova namas“ („Рашова къща”), atidaryta 1983 m., iliustruoja XX a. 30-ųjų metų inteligento buitį. 1969 m. „Varoša“ kvartalas („Вароша“) yra paskelbtas architektūriniu-istoriniu rezervatu. Jame dominuojanti buitinė architektūra charakteringa Tautinio atgimimo laikotarpiui.
- „Vasil Levski“ muziejus su asmenine V. Levski daiktų kolekcija: rankraščiais, netikrais turkiškais antspaudais, pateisinamaisiais dokumentais, kardu ir originaliu 1870 m. portretu.
- Kakrinsko smuklė (Къкринско ханче) – muziejus. Randasi Kakrina kaime (Къкрина), 17 km nuo Lovečo. Ten vykę vietinio revoliucinio komiteto susitikimai, buvusi kai kurių komiteto žmonių prieglauda.
Vienas Bulgarijos gamtos stebuklų. Apie ją žinota jau prieš 15 mln. m. Tai viena didžiausių olų Bulgarijoje, taip pat ir požeminis labirintas. Maguros oloje yra stalaktitų, stalagmitų, stalaktonų, olų perlų, „olinio pieno” (minkštos kreidos sukietėjusi masė). „Didysis stalaktonas” – 20 m aukščio ir 4 m diametro stalaktonas, o „Nukritusi pušis“ („Падналият бор”) – didžiausias bulgariškų olų stalagmitas: 11 m ilgio ir 6 m diametro.
„Magura“ oloje randasi unikalūs IX-XIII a. pr. Kr. piešiniai. Juose vaizduojamos kultinės medžiojimo scenos, šokančios moterų ir vyrų figūros, dvigalvių moterų įvaizdžiai, medžiotojai, gyvūnai, žvaigždės, darbo įrankiai, augalija.
 |
| Piešiniai Magura oloje. Fotogr. Nk, šaltinis: wikipedia.org |
Miestas – ryškus kultūros-istorijos palikimas, šiandien vadinamas miestu-muziejumi. Anksčiausi žmogaus veiklos pėdsakai šioje žemėje datuojami 5 tūkst. pr. Kr. Čia aptikti įvairūs archeologiniai radiniai įrodo aukštą trakų materialios ir dvasinės kultūros lygį. Tarp radinių – vienas didžiausių bulgarų žemėse atidarytų aukso lobių.
Viduramžiais gyvenvietėje buvusi stipri tvirtovė. Joje gerai vystėsi amatai, prekyba. Tuo laikmečiu slavai suteikė vietovei šiandieninį miesto pavadinimą – Pleven (Плевен).
Šiandien mieste galima apžiūrėti vieną brangiausių archeologinių-architektūrinių paminklų – IV a. anskstyvosios krikščionybės baziliką. Tai antroji pagal dydį bazilika Bulgarijoje (po senosios bazilikos Pliskoje (Плиска)).
 |
| Pleven miesto Panoramos bokštas. Autorius Svik, wikipedia.org |
Lankytinos vietos
- Pleven miesto parke „Kaijlaka“ („Кайлъка”) randasi 8 rusų-turkų karo paminklai. Šio karo metu, krauju aplieta žemė vadinama „Mirties slėniu“ („Мъртвата долина“). Parke taip pat yra: palaikų rūsys (Костницата), „Stojan ir Vladimir Zaimovi“ namas-muziejus (къща-музей „Стоян и Владимир Заимови”), dešimtys kapų.
- Istorijos muziejus (Исторически музей). Įkurtas 1885 m. Serbų-bulgarų kare žuvusių miestiečių garbei. Muziejus susideda iš kelių skyrių: Archeologija, Bulgarijos istorija XV-XIX a., Naujoji ir naujausioji istorija, Etnografija, Gamta, Mokslo archyvo fondai, Ryšiai su visuomene, Restauravimo ir konservavimo ateljė, Fotolaboratorija, Biblioteka.
Vienuolyno įkūrėjas – Ivan Rilski (Иван Рилски), bulgarų atsiskyrėlis ir gydytojas, šventasis Bulgarijos žmonių patronas. Kartu su savo pasekėjais įkūrė vienuolių bendriją, Rilos vienuolyno šerdį. Istorija byloja, kad vienuolis nusižudė nušokdamas nuo aukščiausio tos vietovės kalno.
 |
| Rila vienuolynas |
Šiandien tai didžiausias vienuolynas Balkanuose ir viena įspūdingiausių ir švenčiausių vietų Bulgarijoje, laikomas šalies istorijos simboliu. Rilos vienuolynas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos sarašą.
Vienuolyno ramybę ir ypatingą aurą kuria vienuolyno geografinė padėtis – vienuolynas apsuptas kalnų (net būnant vienuolyno kieme galima matyti kalnų viršūnes).
Specifiškas vienuolyno architektūros ansamblio meninis akcentas yra Hrelio bokštas (Хрелио кулата). Pastatytas 1335 m. Sevastokrator Hrelio vienuolyno kieme, kad tarnautų kaip gynybinis bokštas. Tvirtovės stilių švelnina plytinės dekoracijos. Bokštas yra 32 m aukščio, sienos 1,80 m storio. Vėliau vienuoliai prie bokšto pastatė mažą priestatą – varpinę.
1833 m. nemažą dalį vienuolyno sunaikino didžiulis gaisras. Laimei, kitais metais vienuolyno atstatymui šalis skyrė pakankamai dotacijų. 1847 m. statybos meistras Milenko (Миленко) iš Radomiro pristatė pietinį vienuolyno sparną. Abiejuose sparnuose randasi daugiau kaip 300 vienuolių celių, 4 koplyčios, svečių kambariai ir kt. Fasadai ir interjero sienos dekoruotos medžio drožyba. Vidinio kiemo fasadų architektūra yra pagyvinta gausiais laiptais, arkadomis ir stoguotais balkonėliais. Vienuolyno teritorijoje įrengtas Bulgarijos istorijos muziejus.
Vienuolyno ramybę ir ypatingą aurą kuria vienuolyno geografinė padėtis – vienuolynas apsuptas kalnų (net būnant vienuolyno kieme galima matyti kalnų viršūnes).
Specifiškas vienuolyno architektūros ansamblio meninis akcentas yra Hrelio bokštas (Хрелио кулата). Pastatytas 1335 m. Sevastokrator Hrelio vienuolyno kieme, kad tarnautų kaip gynybinis bokštas. Tvirtovės stilių švelnina plytinės dekoracijos. Bokštas yra 32 m aukščio, sienos 1,80 m storio. Vėliau vienuoliai prie bokšto pastatė mažą priestatą – varpinę.
1833 m. nemažą dalį vienuolyno sunaikino didžiulis gaisras. Laimei, kitais metais vienuolyno atstatymui šalis skyrė pakankamai dotacijų. 1847 m. statybos meistras Milenko (Миленко) iš Radomiro pristatė pietinį vienuolyno sparną. Abiejuose sparnuose randasi daugiau kaip 300 vienuolių celių, 4 koplyčios, svečių kambariai ir kt. Fasadai ir interjero sienos dekoruotos medžio drožyba. Vidinio kiemo fasadų architektūra yra pagyvinta gausiais laiptais, arkadomis ir stoguotais balkonėliais. Vienuolyno teritorijoje įrengtas Bulgarijos istorijos muziejus.
 |
| Rila vienuolyno kupolas |
Nors šiandien į vienuolyną nuo pat ankstyvo ryto pradeda plūsti turistai, vienuoliai gyvena pagal įprastą rutiną. 7 valandą ryto pradeda skambinti varpai.
Už vienuolyno yra turistams įrengti restoranėliai, siūlantys tradicinių patiekalų meniu. Būtina paragauti akmenų namelyje pardavinėjamų spurgų, buivolo pieno jogurto.
Atvažiavus į Rilą kalnus galima užkopti prie paties vienuolyno įkūrėjo Ivan Rilski kapo. Nors kelias iki jo trunka apie gerą valandą, einant galima sutikti ir seną, ir jauną. Užkopus prie kapo būtina ant popieriaus lapelio užrašyti stipriausią savo norą. lapelį įkišti tarp akmenų ir palikti – tikima, kad noras išsipildo. Daugelis tradiciškai gurkštelėja tekančio šaltinio vandens.
Netoli vienuolio kapo yra taip vadinamasis „nuodėmės urvas“. Tai tarp akmenų žiojėjanti skylė, pro kurią reikia pralįsti, norint sužinoti savo nuodėmingumą. Tas, kuris pralenda sėkmingai – yra geras ir nenuodėmingas žmogus, o tas, kur nepralenda, arba net bijosi lįsti – turi pasitaisyti ir vėl sugrįžti.
Yra olos pavadinimas „Ledniški rid“ („Леднишки рид“) vietovėje, Šiaurės Bulgarijoje. Ola randasi 520 m aukštyje, yra 400 m ilgio.
 |
| Saeva skylė uoloje |
Oloje yra 5 salės ir keletas galerijų: Pirkta/Купена; Nugriauta/Срутището; Koncertų salė/Концертна зала; Harmana/Хармана; Kosmosas/Космос; Akropolis/Акропол; Baltoji pilis/Белият замък.
Salė Harmana /Хармана garsi savo akustika. Čia yra dainavę daug žymių žmonių ir chorų.
1963 m. ola paskelbta gamtos įžymybe, o 1967 m. urbanizuota. Per olos tvarkymo darbus rasti gyvūnų kaulai, fajanso indai, monetos (datuojamos Romos imperatoriaus Antonijaus laikais).
Prieš 1990 m. ola išgrobstyta ir uždaryta . Iš naujo atidaryta 2004 m.
Salė Harmana /Хармана garsi savo akustika. Čia yra dainavę daug žymių žmonių ir chorų.
1963 m. ola paskelbta gamtos įžymybe, o 1967 m. urbanizuota. Per olos tvarkymo darbus rasti gyvūnų kaulai, fajanso indai, monetos (datuojamos Romos imperatoriaus Antonijaus laikais).
Prieš 1990 m. ola išgrobstyta ir uždaryta . Iš naujo atidaryta 2004 m.
Samokovsko moterų „Dievo Motinos įkapių“ vienuolynas/Самоковският девически манастир „Покров пресвятия Богородици”
Įkurtas 1772 m. Jame randasi XIX a. rankraščiai, senovinės kygos.
 |
| Vienuolynas „Septyni apaštalai“ |
Yra stačiatikių vienuolynas. Randasi 86 km nuo Sofijos.
Vienuolyno cerkvėje yra žymaus vaikų rašytojo Zmej Gorjanin (Змей Горянин,1905-1958 m.) kapas.
Siūlomi kambariai nakvynei.
Vienuolyno cerkvėje yra žymaus vaikų rašytojo Zmej Gorjanin (Змей Горянин,1905-1958 m.) kapas.
Siūlomi kambariai nakvynei.
Tai gražiausi ir labiausiai lankomi ežerai Bulgarijoje, esantys šiaurės-vakarinėje Rilos dalyje. Septyni ežerai išsidėstę kaskadiškai. Juos jungia upelių ir srovių sudaryti kriokliai.
 |
| Septyni Rilos ežerai |
Ežerų vardai: Salza (Сълза), Oko (Око), Babrek (Бъбрек), Bliznak (Близнак), Botaniče (Ботаниче), Ribеnо (Рибено), Dolno (Долнo). Kiekvienas jų yra unikalus ir turintis jiems charakteringus bruožus. Aukščiausias ežeras, vadinamas Salza (liet. ašara), pasižymi švariu krištoliniu vandeniu. Kitas ežeras – Oko (liet. akis) yra apvalios formos ir tamsiai mėlynos spalvos. Tai giliausias ežeras Bulgarijoje – 37,5 m. Ežeras Babrek (liet. inkstas) turi stačius uolėtus krantus ir inkstą primenančią formą. Bliznak (liet. dvynys) yra dvigubas ir didžiausias ežeras. Jis randasi Haramijata (Харамията) viršukalnės papėdėje. Ežeras Botaniče (liet. botaniškas, dar vadinamas Trilistnik) yra nereguliarios formos, žemais krantais. Ribеnо ežeras (liet. žuvinis) yra sekliausias. Septintas ežeras, vadinamas Dolno (liet. apatinis), randasi žemiausiai. Iš aukštesniųjų ežerų jis surenka vandenį ir duoda pradžią Džerman upei (река Джерман).
Iki Septynių ežerų nuo Rilos vienuolyno arba Sapareva Bania miesto (Сапарева баня) nueinama pėstute.
Prie Septynių Rilos ežerų gražiausia yra rugpjūčio mėnesį, kai aplink ežerus žaliuoja miškai, yra daug vandens, o ir oras jau vėsesnis. Žiemą ežerai užšąla ir pasidengia sniegu.
Iki Septynių ežerų nuo Rilos vienuolyno arba Sapareva Bania miesto (Сапарева баня) nueinama pėstute.
Prie Septynių Rilos ežerų gražiausia yra rugpjūčio mėnesį, kai aplink ežerus žaliuoja miškai, yra daug vandens, o ir oras jau vėsesnis. Žiemą ežerai užšąla ir pasidengia sniegu.
Sofija – didžiausias Bulgarijos miestas ir šalies sostinė (nuo 1879 m.). Šiuo metu Sofijoje gyvena beveik 2,5 mln. žmonių.
Pirmą kartą atvykus į miestą, gali pasirodyti, kad tai „savęs neprisižiūrintis“ miestas. Milijonas automobilių gatvėse, nemažai šiukšlių, valkataujantys šunys, nelygios šaligatvio plytelės ir pan. Tačiau Sofija dažnai vadinama kontrastų ir kraštutinumų miestu, nes joje privalumų daugiau nei šie keli išvardinti trūkumai.
Pirmą kartą atvykus į miestą, gali pasirodyti, kad tai „savęs neprisižiūrintis“ miestas. Milijonas automobilių gatvėse, nemažai šiukšlių, valkataujantys šunys, nelygios šaligatvio plytelės ir pan. Tačiau Sofija dažnai vadinama kontrastų ir kraštutinumų miestu, nes joje privalumų daugiau nei šie keli išvardinti trūkumai.
Istorija
Sofijos miesto istorija siekia 9 tūkst. metų atgal. Sofijoje ir jos apylinkėse gyvenę daug tautų. Jos po savęs paliko nemažai pėdsakų. Net pačiame centre rasta gyvenvietė statyta 3 000 m. pr. Kr.
Trakų gentys Sofijoje apsigyveno VII a. pr. Kr. ir suteikė miestui pirmąjį pavadinimą „Serdika“. Bizantijos Imperijos valdymo metais Sofija buvo vadinama „Triadica“, o slavai ją pakrikštijo „Sredec“. Dabartinį pavadinimą miestas turi nuo XIV a. ir yra kilęs nuo Šv. Sofijos bazilikos pavadinimo. Žodis „Sofija“ graikų kalboje reikšia „išmintį“.
Nuo 1018 m., kai Bulgarija priklausė Bizantijai, dabartinė šalies sostinė ypatingos svarbos neturėjo. „Sredec“ bulgarai atgavo XII a. pab. ir nuo to laiko miestas tapo vienu didžiausių prekybos centrų Antrosios Bulgarijos valstybės laikais.
Turkai „Serdikę“ užėmė 1382 m. ir padarė ją Rumelija apskrities sostine. XIX a. miestas sugriautas, o netrukus Bulgarijai atgavus nepriklausomybę tapo jau dabartinės Bulgarijos Respublikos sostine.
Sofijos miesto istorija siekia 9 tūkst. metų atgal. Sofijoje ir jos apylinkėse gyvenę daug tautų. Jos po savęs paliko nemažai pėdsakų. Net pačiame centre rasta gyvenvietė statyta 3 000 m. pr. Kr.
Trakų gentys Sofijoje apsigyveno VII a. pr. Kr. ir suteikė miestui pirmąjį pavadinimą „Serdika“. Bizantijos Imperijos valdymo metais Sofija buvo vadinama „Triadica“, o slavai ją pakrikštijo „Sredec“. Dabartinį pavadinimą miestas turi nuo XIV a. ir yra kilęs nuo Šv. Sofijos bazilikos pavadinimo. Žodis „Sofija“ graikų kalboje reikšia „išmintį“.
Nuo 1018 m., kai Bulgarija priklausė Bizantijai, dabartinė šalies sostinė ypatingos svarbos neturėjo. „Sredec“ bulgarai atgavo XII a. pab. ir nuo to laiko miestas tapo vienu didžiausių prekybos centrų Antrosios Bulgarijos valstybės laikais.
Turkai „Serdikę“ užėmė 1382 m. ir padarė ją Rumelija apskrities sostine. XIX a. miestas sugriautas, o netrukus Bulgarijai atgavus nepriklausomybę tapo jau dabartinės Bulgarijos Respublikos sostine.
Lankytinos vietos
Dabar Sofijoje yra nemažai miesto istoriją reprezentuojančių archeologinių paminklų. Didelė dalis paminklų šiandien yra svarbūs pastatai ir tai apsunkina jų tyrimus bei eksponavimą. Pavyzdžiui, po Sheraton viešbučiu yra antikinis pastatas, daugelis bazilikų randasi po Nacionaliniu Istorijos muziejumi, romėnų pirtys – po Sofijos mineralinėmis pirtimis, o milžiniška romėnų rezidencija - po Rila viešbučiu.
Išskirtinis Sofijos miesto centro bruožas yra tai, kad jame nėra senamiesčio. Čia turistų traukos centru yra vadinamasis „geltonų plytų kelias“ (geltonų plytų-akmenų grindinys). Juo einant aptinkami beveik visi lankytini objektai: „Šv. Aleksandro Nevski” katedra (катедрала Александр Невски), Bulgarijos Mokslų akademija (Българската академия на Науките), Bulgarijos Valstybinis bankas (Българска Народна Банка), Karo klubas (Военен клуб), Caro rūmai (Царские Дворец), Ministerijos pastatas (Сграда Министерски съвет), Caro išlaisvintojo paminklas (Паметник Цар Освободител), Nacionalinis Parlamentas (Народно събрание); cerkvės: Šv. Nedelia (Св. Неделя), Šv. Sofija (Св. София ) ir Šv. Georgi rotonda (pотонда „Св. Георги“, ant kurios sienų kabo istoriją bylojančios nuotraukos), Šv. Petka (Св. Петка). Pastaroji yra laikoma seniausiu Sofijos statiniu.
Dabar Sofijoje yra nemažai miesto istoriją reprezentuojančių archeologinių paminklų. Didelė dalis paminklų šiandien yra svarbūs pastatai ir tai apsunkina jų tyrimus bei eksponavimą. Pavyzdžiui, po Sheraton viešbučiu yra antikinis pastatas, daugelis bazilikų randasi po Nacionaliniu Istorijos muziejumi, romėnų pirtys – po Sofijos mineralinėmis pirtimis, o milžiniška romėnų rezidencija - po Rila viešbučiu.
Išskirtinis Sofijos miesto centro bruožas yra tai, kad jame nėra senamiesčio. Čia turistų traukos centru yra vadinamasis „geltonų plytų kelias“ (geltonų plytų-akmenų grindinys). Juo einant aptinkami beveik visi lankytini objektai: „Šv. Aleksandro Nevski” katedra (катедрала Александр Невски), Bulgarijos Mokslų akademija (Българската академия на Науките), Bulgarijos Valstybinis bankas (Българска Народна Банка), Karo klubas (Военен клуб), Caro rūmai (Царские Дворец), Ministerijos pastatas (Сграда Министерски съвет), Caro išlaisvintojo paminklas (Паметник Цар Освободител), Nacionalinis Parlamentas (Народно събрание); cerkvės: Šv. Nedelia (Св. Неделя), Šv. Sofija (Св. София ) ir Šv. Georgi rotonda (pотонда „Св. Георги“, ant kurios sienų kabo istoriją bylojančios nuotraukos), Šv. Petka (Св. Петка). Pastaroji yra laikoma seniausiu Sofijos statiniu.
 |
| „Šv. Petka“ cerkvė Sofijoje. Autorius Nenko Lazarov (Ненко Лазаров), šaltinis: www.ImagesFromBulgaria.com |
- Įspūdingiausias Sofijos pastatas – „Šv. Aleksandro Nevskio“ katedra („Свети Александър Невски“ катедрала).
 |
| Aleksandro Nevskio soboras Sofijoje. Autorius Nik Angelov (Ник Ангелов), šaltinis: www.ImagesFromBulgaria.com |
Pastatyta 1882-1912 m. rusų caro Aleksandro II dėka, 1878 m. Bulgariją nuo Osmanų imperijos gynusių ir žuvusių rusų kareivių garbei. Jų dėka Bulgarija atgavo nepriklausomybę.
Katedra neobizantiniu stiliumi projektuota rusų architekto Pomerancevo. Toks stilius buvęs populiarus XIX a. Rusijoje.
Netoli didžiosios „Nevski” katedros stovi paminklas, skirtas vienam didžiausių visų laikų bulgarų didvyrių, gynusių šalį nuo turkų – Vasil Levski (Васил Левски). Jo pavarde pavadinta viena Sofijos futbolo komandų.
Katedra neobizantiniu stiliumi projektuota rusų architekto Pomerancevo. Toks stilius buvęs populiarus XIX a. Rusijoje.
Netoli didžiosios „Nevski” katedros stovi paminklas, skirtas vienam didžiausių visų laikų bulgarų didvyrių, gynusių šalį nuo turkų – Vasil Levski (Васил Левски). Jo pavarde pavadinta viena Sofijos futbolo komandų.
- Šv. Sofijos cerkvė (църква Св. София) – svarbus istorinis ir kultūrinis monumentas, tiesiogiai susijęs su Bulgarijos sostinės istorija ir vardu.
 |
| „Šv. Sofijos“ cerkvė Sofijoje. Fotografijos šaltinis www.bulgarianmonastery.com |
Įpūdingos ir išskirtinės architektūros, 3 navų bazilika buvo pastatyta ant senųjų IV a. krikščioniškų bažnyčių. Per archeologinius tyrinėjimus identifikuoti keli statybos periodai.
Iš ansktyvosios krikščionybės (IV a.) laikotarpio likusios mozaikinės grindys, individualūs piešiniai. Viduramžiais cerkvė daugiausia naudota kaip miesto katedra, ir XVI a., turkų dominavimo laikais, cerkvė transformuota į mečetę. Šv. Sofijos cerkvė stipriai nukentėjo per 1818 m. ir 1858 m. žemės drebėjimus. 1935 m. atstatyta. O visiška konservacija pradėta 1980 m.
- Šv. Georgi rotonda (pотонда „Св. Георги“) įdomiai įkomponuota Sheraton viešbučio ir Prezidentūros kieme.
 |
| „Šv. Georgi“ rotonda Sofijoje. Autorius Nenko Lazarov (Ненко Лазаров), www.ImagesFromBulgaria.com |
Įspūdingai atrodo netoli rotondos esančioje požeminėje perėjoje įstiklinti kažkada buvusios pilies griuvėsiai, kuriuose paliktos autentiškos mūrinių sienų dalys bei negilūs urvai.
- Turkiškoji „Bania Baši“ mečetė („Баня баши“ джамия) yra viena seniausių mečečių Europoje, baigta statyti 1576 m.
„Bania Baši“ mečetė Sofijoje. Autorius Nik Angelov (Ник Ангелов), www.ImagesFromBulgaria.com
Mečetės vardas kilęs nuo frazės Bania baši, kas reiškia Daug pirčių. Ji pastatyta virš natūralių šiluminių vandens šaltinių. Kartais prie mečetės sienų angų matosi iš žemės kylančios srovės. Mečetė miesto architektūros panoramoje išsiskiria didžiuliu kupolu ir į dangų kylančiu minaretu. Šiuo metu „Bania Baši” mečetė yra vienintelė funkcionuojanti mečetė Sofijoje.
Nepastebėta nelieka šalia šventovės esanti mineralinių vandenų aikštė ir buvusių viešųjų pirčių kompleksas. Kalbama, kad šioje vietoje bus įkurtas SPA centras, nors pastaruoju metu pirtyje rengiamos įvairios šiuolaikinio meno parodos.
- Įspūdingo grožio ir dydžio yra Nacionaliniai Kultūros Rūmai (Национален дворец на културата, НДК). Rūmus supa didelė aikštė ir fontanai.
- Muziejus „Žemė ir žmonės“ (музеят „Земята и хората“) yra nacionalinis mineralogijos muziejus Sofijoje. Atidarytas 1986 m. Jame randasi 20 000 eksponatų, surinktų į 6 fondus – kristalai-gigantai, Žemės mineralai, mineralai Bulgarijoje, Žemės mineraliniai resursai, mineraliniai resursai Bulgarijoje, brangakmeniai. Kiti eksponatai skirti pramoniniams mineralams, neapdirbtiems mineralams ir naujoms materijoms.
Sofijos centre pastebima Sofijos miesto globėjos bei Sofijos, kaip išminties deivės, paminklas (Богинята на мъдростта София, покровителка на град София).
 |
| Šv. Sofijos statula sostinės centre. Fotografija iš www.sofia.bg galerijos |
Kitos miesto įžymybės:
Nacionalinis Ivan Vazov teatras/Народен театър Иван Вазов.
Nacionalinis Ivan Vazov teatras/Народен театър Иван Вазов.
 |
| Nacionalinis Ivan Vazov teatras Sofijoje. Fotogr.: Nk, šaltinis: wikipedia.org |
Borisovo sodas/Борисова градина – parkas Sofijos centre.
Nacionalinis istorijos muziejus/Църковно-исторически музей.
Archeologijos muziejus/Национален археологически музей.
Nacionalinis gamtos istorijos muziejus.
Etnografijos muziejus.
Šalia miesto stūgso Vitoša kalnai (Витоша), matomi iš bet kurios sostinės dalies.
Nacionalinis istorijos muziejus/Църковно-исторически музей.
Archeologijos muziejus/Национален археологически музей.
Nacionalinis gamtos istorijos muziejus.
Etnografijos muziejus.
Šalia miesto stūgso Vitoša kalnai (Витоша), matomi iš bet kurios sostinės dalies.
Netoli Stob (Стоб) kaimo, vakarinėje Rilos kalnų dalyje, randasi garsiosios Stobskite piramidės.
Vidutinis piramidžių aukštis siekia 6-10 metrų, aukščiausia piramidė – 12 m. Visos jos atrodo aštrios, bet dauguma turi į grybą panašią „akmeninės kepurės“ formą.
Vidutinis piramidžių aukštis siekia 6-10 metrų, aukščiausia piramidė – 12 m. Visos jos atrodo aštrios, bet dauguma turi į grybą panašią „akmeninės kepurės“ formą.
 |
| Stobskite piramidės |
Apie garsiausią grupės piramidę – Svatove (cватове, vadinasi piršliai) pasakoja legenda. Ji mini laikus, kai Jaunieji tuokdavosi nepažinę vienas kito, o jaunoji nuo jaunojo savo veidą turėjo slėpti iki pat tuoktuvių. Legenda pasakoja, kad vieną kartą piršliai vežė nuotaką į vestuvių puotą. Pakeliui piršliai dainavo vestuvines dainas ir visaip kitaip linksminosi. Kai pravažiavo šalia šiandienių Stobskite piramidžių, stiprus kalnų vėjas nupūtė jauonosios vualį, už kurio ji slėpė savo veidą. Išvydę nežemišką merginos grožį, visi neteko žado, o kūmas iš nuostabos pabandė ją pabučiuoti. Išsigandę šio bučinio visi suakmenėjo ir stovi iki šiandien.
Tai XVI a., trečias pagal dydį vienuolynas Bulgarijoje.
 |
| Trojan vienuolynas. Autorius Nenko Lazarov (Ненко Лазаров), www.ImagesFromBulgaria.com |
Randasi ant Černi Osam (Черни Осъм) upės kranto, 10 km nuo Trojan miesto (Троян).
Statytas apie 1600 m., nors manoma, kad gal ir truputį anksčiau.
Statytas apie 1600 m., nors manoma, kad gal ir truputį anksčiau.
Miestas Šiaurės Bulgarijoje.
Vracos žemėse gyventa dar prieš 6 000 m. pr. Kr. Tada vietiniai gyventojai užsiiminėjo žemės ūkiu ir gyvūlininkyste. Vėlesniuoju periodu – ir keramika. Netoli Vracos, Gradešnica kaime (Градешница) rasta keramika su specifiškais, vienais seniausių Europoje užrašais.
V-IV a. pr. Kr. šiandieninės Vracos teritorijoje pirmieji pradėjo kurtis tribaliai (трибалите). Tai ypatingai karinga gentis. Prieš 425 m. pr. Kr. sumušė trakus, o po to ir Filip II Makedoniečio (Филип Втори Македонски) armiją. Po 335 m. pr. Kr. karų su Aleksandru Makedoniečiu sutaria dėl sąjungininkavimo. Tuo periodu datuojamas didžiausias Bulgarijos žemėse atrastas lobis – Rogozen turtai (Рогозенското съкровище). Jis atvertas 1985 m.
Vracos žemėse gyventa dar prieš 6 000 m. pr. Kr. Tada vietiniai gyventojai užsiiminėjo žemės ūkiu ir gyvūlininkyste. Vėlesniuoju periodu – ir keramika. Netoli Vracos, Gradešnica kaime (Градешница) rasta keramika su specifiškais, vienais seniausių Europoje užrašais.
V-IV a. pr. Kr. šiandieninės Vracos teritorijoje pirmieji pradėjo kurtis tribaliai (трибалите). Tai ypatingai karinga gentis. Prieš 425 m. pr. Kr. sumušė trakus, o po to ir Filip II Makedoniečio (Филип Втори Македонски) armiją. Po 335 m. pr. Kr. karų su Aleksandru Makedoniečiu sutaria dėl sąjungininkavimo. Tuo periodu datuojamas didžiausias Bulgarijos žemėse atrastas lobis – Rogozen turtai (Рогозенското съкровище). Jis atvertas 1985 m.
Lankytinos vietos
- Regioninis istorijos muziejus – pietinėje centrinės „Christo Botev“ aikštės dalyje. Muziejuje yra 9 salės ir 3 nišos. Viena įdomiausių ekspozicijų – pasaulinio garso Rogozen turtai (Рогозенското съкровище). Muziejuje saugomas Bulgarijoje rastas priešistorinio žmogaus skeletas. Manoma, kad jam yra 8 000 metų.
- Prie Regioninio istorijos muziejaus funkcionuoja dar 2 kompleksai: Etnografinis-Atgimimo „Sofroni Vračanski“ („Софроний Врачански“) ir Nikola Voijvodov (Никола Войводов) atminimui skirti kompleksai.
Tekstas apie Bulgarijos šiaurės vakaruose lankytinus miestus ir vietoves parašytas remiantis
- Bulgarijos kelionių tinklaviete „Bulgaria Travel: Welcome to Bulgaria”
- Internetinės svetainės apie Bulgarijos vienuolynus informacija
- 100 nacionalinių turizmo objektų Bulgarijoje sąrašu
- Sofijos miesto svetainės galerija internete
- Bulgarų pasakojimais ir nuorodomis